Namo apšiltinimo brokas: priežastys ir pasekmės

Daug pastatų vienija bendra savybė - brokas. Turbūt sutarsim, kad brokas brangus visose statybų srityse. Vienose jis pastebimas greičiau, kitose lėčiau. Kai brokas pastebimas greičiau, lengviau ir ištaisomas. Na, o kur jis užslėptas ar, juo labiau, „lėtinis" - gali būti ir labai brangus. Ne iškart. Bet kuo toliau, tuo labiau brangstantis tiesiogine ta žodžio prasme.

Viena iš sričių, kuriose, ypač po statybų bumo, dažnai pastebimas „lėtinis" brokas yra pastatų apšiltinimas. Būtent apšiltinime jis dažniausiai būna užslėptas, pastebimas tik pradėjus eksploatuoti pastatą, kai „lįsti" atgal į namo konstrukciją ir taisyti yra labai brangu. Ne tik dėl medžiagų ar darbo kainų, bet ir dėl pasibaigusių terminų, nepadaromų darbų, kuriems jau būtų atėjęs metas, įsikėlusių gyventojų ar darbuotojų su savo specifika ar jau pradėto gamybos proceso. Tokiu atveju apšiltinimo broko taisymas lieka ateičiai - „kai darysim remontą", „kai bus lėšų" ar pan. Ir realybėje tenka sukandus dantis mokėti nuolat augančias sąskaitas už šildymą.
Bet kodėl tai dažni atvejai? Pasak Austrijos statybos specialistų, bendraujančių tiek su pastatų savininkais, tiek su statybininkais bei medžiagų gamintojais, atsakymas nėra sudėtingas. Pasirodo, kad 20-45% šilumos pastatuose yra iššvaistoma per mūsų vadinamus „smulkius" apšiltinimo trūkumus, kurie sukeliami žmogiškojo faktoriaus - ne pagal paskirtį ar gamintojo specifikaciją naudojamų medžiagų, netiksliai nupjauto apšiltinimo medžiagos lakšto, užsilenkusio jo kampo, „mačiau, pataisysiu rytoj", „pritrūko putos", „panaudojau atraižas", „plėvelė juk vos suplyšusi" ir pan.
Beje, tik šilumos švaistymu tai neapsiriboja - dažnai šios „problemytės" išauga į rasos taško persislinkimą, sienų rasojimą, pelyjimą, namo konstrukcijų puvimą, pelėsiu ar dulkėmis užterštą orą pastato viduje, kuriuo kvėpuoja Jūsų klientai, Jūs ar Jūsų vaikai.
Taigi, pabandykim drauge atsakyti kiek mums tai kainuoja? Dažnai nemenką dalį mūsų namo, mūsų reputacijos ar mūsų sveikatos vertės. Kaip to išvengti?
Jei pagrindine nekokybiško apšiltinimo problema broko atsiradimo istorijoje įvardintume žmogiškąjį faktorių, statybos aikštelėje elgiantis „netiksliai", reiktų paieškoti, kaip tai eliminuoti.
Vienas variantas - pasistengti eliminuoti „netikslų" darbuotojų elgesį mokymais, motyvacija, kokybės patikra, kontrole. Taip, tai daroma. Tai kainuoja. Ir tai ne visada suveikia.
Kitas variantas - pasistengti atsisakyti galimai „netikslaus" apšiltinimo proceso, suteikiant progą pasireikšti inovacijoms bei technologijoms. Kitaip sakant - didesnę darbo dalį perduoti apšiltinimo medžiagos aplikacijos įrengimams, bei vienalytėms, besiūlėms medžiagoms.
Pasak Austrijos Pasyvių namų instituto mokslų daktaro Christoph Buxbaum'o, tai vienas iš nedaugelio būdų efektyviai taupyti energiją. Pagrindiniai šilumos nuotėkiai atsiranda termoizoliacinės medžiagos sudūrimų, sujungimų su konstrukcija vietomis. Taip pat paties pastato (pamatai - siena, siena - stogas, stogo kraigas) kritinėse vietose, todėl, nenuostabu, kad galvojant apie ekonomišką gyvenimą, tenka galvoti ir apie efektyvų apšiltinimą. Be abejonės, dabar rinktis yra iš ko - tai ir biri akmens ar stiklo vata (daugiau populiari JAV), polistirolo granulės, cheminiu pagrindu gaminamos putos. Tačiau mokslų daktaras išskiria celiuliozės pagrindu gaminamą termoizoliacinę medžiagą, ir stebisi žmonių konservatyvumu - kodėl gi tik beveik pusė statomų pasyvių namų Austrijoje (pastaba: pastatyta 5300 vnt. per 2010 metus) ją naudoja? Juk austriška ekovata (kaip Lietuvoje ją vadinam), viena kokybiškiausių Europoje.
Medžiaga (ekovata) iš principo girdėta, tad toliau domimės, kuo ji aktuali šnekant apie broką ir kaip padeda jo išvengti.
Besiūlė. Pagal technologiją, apšiltinimo medžiagos iš celiuliozės dažniausiai aplikuojamos specialiais įrengimais į paruoštas ertmes, suformuodamos besiūlį sluoksnį, kuris prisitaiko prie esamos ertmės formos. Tai suteikia keletą privalumų.
Dirbant slėginiu aparatu (kuriame medžiaga tik supurenama ir per vamzdį oro srovės pagalba transportuojama į jai skirtą vietą) medžiaga patenka į visas vietas, į kurias patenka ir oras - tinkamai aplikuojant kokybišką medžiagą, minimizuojamas ir aukščiau minėtas „žmogiškasis faktorius", o aparatų efektyvumas dviejų kvalifikuotų apšiltintojų komandai leidžia atlikti, kad ir dešimties žmonių kokybišką darbą per tą patį laiką.
Nesusėda ir „nenukrenta nuo virvelių". Besiūlis, aparatu supresuotas sluoksnis pasižymi ir „suspaustos pagalvės" efektu - ateityje šiek tiek „vaikštant" namo konstrukcijoms, jis ir toliau išlieka besiūlis ir prigludęs. Kokybiškų iš celiuliozės gaminamų medžiagų laukiamas ilgaamžiškumas pagal CE sertifikatą gali būti ir 50 metų.
Celiuliozės pluošto hidroskopiškumas leidžia medžiagai „kvėpuoti" visu savo plotu - tai nesukelia papildomo drėgmės „vaikščiojimo" per konstrukcijas. Ši savybė sukuria ir puikų mikroklimatą patalpų viduje.
Beje, renkantis pačią ekovatą, reiktų atkreipti dėmesį pirmiausia į gamintoją, kurio kompetencija, produkto gamybos kokybė ir kontrolė vaidina itin svarbų vaidmenį - nuo to priklauso ir galutinio produkto savybės - dalelių vienodumas, „susirišimo" bei nesusėdimo geba, kokybės ilgaamžiškumas. Antra, personalo, aplikatorių kvalifikaciją bei patirtį.
Taigi, prieš renkantis kuo šiltinti svarstytinas yra celiuliozės pagrindo apšiltinimo medžiagos (ekovatos) variantas daugelyje statybų. Ypatingai tinkantis privatiems bet kokio tipo, karkasiniams, skydiniams namams, stogams, grindims, perdangoms.
Juolab, kad panašu, jog statybos vėl atsigauna, vėl vyrai neturės laiko, lėks, skubės.