Geriamojo vandens kokybė

Vandens kokybę vartotojai įvertina tiesiog paragavę ir nusprendžia, ar vanduo skanus, ar ne. Jie remiasi organoleptinėmis savybėmis (skoniu, kvapu, spalva, drumstumu). Nemalonaus skonio vanduo sukelia neigiamą fiziologinę reakciją net ir tada, kai nėra tiesioginės grėsmės sveikatai, pavyzdžiui, padidintos koncentracijos geležies ar mangano. Tirpūs gamtiniai geležies ir mangano junginiai, reaguodami su oru, iškrinta į nuosėdas, nudažo vandenį ruda arba pilka spalva. Toks vanduo gali atrodyti labai nepatraukliai, bet yra visiškai nepavojingas žmogaus sveikatai.

Tačiau kai kurie elementai ir junginiai, pavyzdžiui, nitratai, nitritai, fluoridai, mikrobinė tarša ir kiti vandens organoleptinių savybių nekeičia, vanduo yra skaidrus, skanus, bet per dideli jų kiekiai vandenyje yra kenksmingi žmogui ir gali sukelti nepageidautinų bei rimtų sveikatos sutrikimų. Nitratai ypač pavojingi kūdikiams iki 4 mėnesių.

Geriamojo vandens kokybė vertinama mikrobiologiniu, biologiniu, cheminiu ir toksikologiniu aspektais. Svarbiausia kontroliuoti mikrobinę vandens būklę. Mikrobiologinei vandens būklei skiriama daug dėmesio, nes per vandenį gali plisti labai pavojingos ligos, o geriamojo vandens svarbiausias šaltinis daugelyje šalių yra paviršinis vanduo, kuriame ligų sukėlėjai gali išlikti gyvybingi labai ilgai. Šia prasme požeminis vanduo yra daug saugesnis už paviršinį.
Lietuvoje reikalavimai vandens kokybei ir programinei priežiūrai nurodyti Higienos normoje 24:2003 Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai. Pagrindinis geriamojo vandens kokybę reglamentuojančių dokumentų tikslas – visuomenės sveikatos sauga. HN 24 : 2003 parengta atsižvelgiant į Europos ekonominės bendrijos (EEB) Tarybos direktyvų reikalavimus. Ši higienos norma nusako, kokie rodikliai turi būti nustatinėjami geriamajame vandenyje. Rodikliai suskirstyti į mikrobiologinius, indikatorinius ir toksinius. Taip pat šiame dokumente pateiktos visų rodiklių leistinos vertės. Be rodiklių yra reglamentuojama, kiek kartų per metus turi būti imami vandens mėginiai, o tai priklauso nuo aptarnaujamų gyventojų skaičiaus ir tiekiamo vandens kiekio.

Geriamojo vandens kokybė Lietuvoje
Lietuva – viena iš nedaugelio Europos, o ir pasaulio šalių, kurių gyventojai geria tik požeminį vandenį. Taip yra pirmiausia todėl, kad mūsų šalyje gausu požeminio vandens išteklių – ne be reikalo vandentvarkos specialistai Lietuvą vadina vandens Kuveitu. Palyginus Lietuvos geriamojo vandens kokybę su kitų Europos miestų geriamojo vandens kokybe, mūsų vanduo pavydėtinai geras, bet ir Lietuvoje yra geriamojo vandens problemų. Šiaurės Vakarų Lietuvoje yra padidėjęs fluoridų kiekis. Daugelyje Lietuvos vandenviečių yra padidinti geležies, o kartu ir mangano kiekiai. O kaimuose nėra centralizuotos vandentiekio sistemos, ir žmonės vandenį vartoja iš šachtinių šulinių, kurių vanduo dažniausiai yra užterštas nitratais ir nustatoma neleistina mikrobinė tarša. Šalies sostinė yra didžiausia požeminio vandens vartotoja ir vienas didesniųjų miestų Europoje, tiekiantis vartotojams tik požeminį vandenį. UAB “Vilniaus vandenys” Vilniuje eksploatuoja 15 vandenviečių ir užtikrina nenutrūkstamą geros kokybės vandens tiekimą. Kiekvieną dieną iš 40–180 m gylyje esančių vandens telkinių pakelia 100 tūkst. kub. metrų vandens per parą ir aptarnauja 0,5 milijono gyventojų.
Vanduo išgaunamas iš vandenviečių gręžinių, tada tiekiamas į vandens gerinimo įrenginius, kur pašalinama geležis, manganas, taip pat sumažinamas ir vandens drumstumas. Toliau vanduo keliauja į švaraus vandens rezervuarą, o iš jo siurbliais – pas vartotoją. Kadangi Vilnius yra kalvotas miestas, reikia trečio ir ketvirto kėlimo siurblinių, kad vandenį būtų galima pakelti į aukščiausius pastatus ir aprūpinti visus vartotojus. Iš vartotojų panaudotas vanduo per nuotekų tinklų ir įrengimų sistemą patenka į pagrindinę nuotekų valyklą ir po mechaninio ir biologinio valymo yra išleidžiamas į upę.

Vandens kokybės indikatoriniai rodikliai
Indikatoriniai vandens kokybės rodikliai neturi įtakos žmogaus sveikatai, bet padidėjusi šių medžiagų koncentracija gali gerokai pakeisti vandens savybes: skonį, spalvą, kvapą, drumstumą. Indikatoriniai rodikliai – vandenilio jonų koncentracija pH; bendra mineralizacija, kurią charakterizuoja savitasis elektros laidis. Užterštumą organinėmis medžiagomis parodo amonis, bendroji organinė anglis, permanganate indeksas. Aliuminis, chloridai, bendroji geležis, manganas, sulfatai daro įtaką skoninėms vandens savybėms. Šie elementai ir junginiai neturi neigiamo poveikio žmogaus sveikatai, bet yra pirmasis rodiklis, perspėjantis apie galimus neigiamus pokyčius vandenyje.
Vanduo yra geriausias tirpiklis, todėl normaliai gamtiniame vandenyje visada yra daugiau ar mažiau mineralinių junginių – kalcio, magnio, natrio, geležies ir kitų druskų. Nuo kalcio ir magnio druskų kiekio priklauso ir vandens kietumas. Kietas vanduo sveikatai nekenksmingas, bet yra nepageidautinas buitiniams prietaisams ir garo katilams. Mažėjant vandens mineralizacijai, jo skonis prastėja. Vanduo be druskų (distiliuotas) sveikatai yra netgi kenksmingas.
Ir nedidelis geležies bei mangano kiekis pablogina vandens savybes. Vanduo įgauna savotišką kvapą, skonį, spalvą (nuo geležies – rudą, nuo mangano – pilką), padidėja jo drumstumas. Geležis žmogaus organizmui – labai reikalingas elementas, jis po visą organizmą išnešioja deguonį. Nors vandens geležis ir nežalinga mūsų sveikatai, dėl skonio ir netinkamumo naudoti ūkio reikalams jos kiekis geriamajame vandenyje normuojamas. Jei vandenyje yra daug geležies, reikia statyti geležies šalinimo įrenginius.
Vilniaus miesto vandens gręžiniuose yra gausu gamtinės geležies, o kartu ir mangano, kurių netirpios formos padidina ir vandens drumstumą. Šie elementai, kaip buvo minėta, gadina vandens organoleptines savybes (spalvą, skonį). Lietuvos higienos norma HN 24:2003 reglamentuoja, kad bendrosios geležies koncentracija geriamajame vandenyje neviršytų 200 μg/l, mangano koncentracija – 50 μg/l, o drumstumas – 4 DV. Todėl UAB “Vilniaus vandenys” yra įdiegti vandens gerinimo įrenginiai, kurie iš geriamojo vandens pašalina geležį ir manganą, taip pat sumažėja ir vandens drumstumas.

Vandens užterštumas
Toksinių analičių vertės parodo vandens užteršimą nuodingomis sveikatai kenksmingomis medžiagomis. Tai bet kokios kilmės medžiagos, jų toksinai, trąšos, pesticidai, jų sudedamosios dalys ar skilimo produktai, radioaktyvieji izotopai ar kitos medžiagos, kurių buvimas geriamajame vandenyje gali turėti neigiamų pasekmių žmogaus sveikatai, taip pat bloginti vandens savybes. Jų kiekis ir nukrypimai priklauso nuo vietinių gamtinių veiksnių (hidrogeologinių) ir nuo išorinės taršos.
Metalų, chlororganinių junginių, pesticidų, angliavandenilių Vilniaus geriamajame vandenyje praktiškai nerandama. Nitratai ir nitritai susidaro yrant baltyminėms medžiagoms. Be to, nitratų gali atsirasti ir su lietaus vandeniu, kuriame beveik visada yra azoto rūgšties. Dėl vykstančių oksidacijos ir redukcijos reakcijų, nitritai gali virsti nitratais ir atvirkščiai. Pagrindinė padidinto nitratų kiekio priežastis yra organinės ir mineralinės (azotinės) trąšos, naudojamos žemės ūkyje. Todėl ypač daug jų randama šachtiniuose šuliniuose. Bet kai vanduo išgaunamas iš gilių gręžinių, nitratų ir nitritų kiekiai yra minimalūs. Vilniuje fluoridų vandenyje yra mažai, išskyrus Kirtimų vandenvietę, kurioje nustatyta pusė leistinos normos. Nedideli fluoro kiekiai yra reikalingi ir naudingi dantų ėduonies profilaktikai.