Tradicinės kaimo sodybos statyba ar atstatymas

Įsigijusiems sodybą ir norintiems išsaugoti jos etno architektūros paveldą, arba naujomis statybomis saugomose teritorijose, gal būt pravers patarimai ir rekomendacijos, kurie padės išsaugoti tai kas dar išlikę, arba pasirinkti teisingą sprendimą, projektuojant namus ir statant naujus pastatus. Tradicinė sodyba
Jeigu sodyba sena ir joje išlikę senų pastatų, gerbiantis paveldą savininkas, pirmiausia, turėtų sustabdyti senųjų pastatų nykimą, suremontuodamas pastatų stogus, apsaugodamas pastato konstrukcijas nuo drėgmės. Prieš kviečiant į pagalbą specialistą, reikėtų pasidomėti sodybos istorija,

surinkti kiek imanoma daugiau senų nuotraukų, menančių sodybos ir joje gyvenusių žmonių praeitį, apklausti ir fiksuoti dar gyvų sodybos amžininkų pasakojimus. Tai leistų nustatyti – kiek ir kokių pastatų buvo sodyboje, kur ir kaip jie buvę pastatyti.

Sekantis etapas – kartu su specialistu, naudojantis surinkta sodybos istorine medžiaga, įvertinant esamą situaciją (išlikusių pastatų vertę, reljefą, kraštovaizdį), nustatyti – kiek sodybos išplanavimas ir pastatų architektūra yra artimi tradicijai, kur stipriosios pusės.
Kiekvienas projektuotojas, kartu su savininku, prieš pradedant projektavimo darbus, turėtų iš anksto numatyti sodybos plėtojimo perspektyvą, projekte nepažeisti buvusio išplanavimo principų, o esant poreikiui statyti naujus, kitos funkcinės paskirties pastatus, dėstyti sklype prisilaikant tradicinių išplanavimo principų.
Jeigu kuriama visiškai nauja ūkininko ar kaimo turizmo sodyba, reikia vadovautis tais pačiais tradicinės sodybos išplanavimo principais, naudoti tradicines medžiagas, aišku, kūrybiškai pritaikant šiuolaikinėms reikmėms, nesibaiminant naudoti modernią įnžinerinę įrangą. Parenkant sodybos vietą (rekomenduotinas dydis - apie 1 ha), neabejotinai, pirmenybę reikėtų teikti vietoms, kuriose kažkada yra buvusios sodybos, o parenkant naujas vietas – vadovautis tradicija.

Sodybos pastatai
Jeigu senoje sodyboje yra išlikusių autentiškų pastatų, kurių stovis, dažnai, apgailėtinas, pirmiausia reikėtų sustabdyti jų irimą, sutvarkant stogus, apsaugant atviras medines konstrukcijas nuo tiesioginio atmosferinio poveikio. Sekančiame etape, savininkai, kartu su projektuotojais, vadovaudamiesi išlikusia istorine medžiaga (senomis fotonuotraukomis, pasakojimais ir kt.), analizuoja esamą situaciją, nustato, kas senuosiuose pastatuose saugotina, aiškiai suformuluojama naują funkciją, kuriai bus siekiama pritaikyti esamus pastatus. Atsižvegiant į savininko pageidavimus ir finansines galimybes, numatoma sodybos perspektyva, renovavimo, rekonstrukcijos ir naujų statybų eiliškumas.

Tradicinės ir šiuolaikinės architektūros dermė
Renovuojant, rekonstruojant senuosius trobesius, siekiant pritaikyti naujai, šiuolaikiškai paskirčiai, visada reikėtų atsiminti, kad:
- jeigu pastatas (neįtrauktas į valstybinį saugotinų pastatų registrą) gerai išsilaikęs, jame yra autentiškų, orginalių detalių, reikėtų jį, besalygiškai, saugoti;
- autentiškos senosios konstrukcijos visada vertingesnės už naująsias, todėl reikėtų stengtis jų išsaugoti kiek įmanoma daugiau (dalinai pažeistas puvinio ar kt. – protezuoti, ar pakeisti analogiško laikmedžio sveika mediena, arba naudoti efektyvias šiuolaikines naujos medienos sendinimo priemones;
- ten, kur neimanoma nieko išsaugoti, naudoti atstatymo būdą, siekiant pilnai atkartoti buvusio pastato proporcijas ir išplanavimą (jeigu savininką tenkina ankstesnė ar dalinai pakeista funkcija), arba (jei reikalingas visiškai kitos funkcinės paskirties pastatas) siekti, kad nors išorinis pastato kevalas būtų tapatus arba artimas buvusiam pastatui. Pataruoju atveju laisviau galima elgtis su išplanavimu, nebijoti naudoti šiuolaikišką inžinerinę įrangą, išnaudoti erdves pastogėje, įrengiant papildomas patalpas, tik patalpų natūraliam apšvietimui įrengti nevertėtų piktnaudžiauti trikampiais, lenktais ar kt. stogeliais, geresnis varijantas – stogo plokštumoje įmontuoti šiuolaikiški stoglangiai, kurie mažiau darkytų bendrą pastato siluetą;
- aukščiau minėti principai taikytini (renovuojant, keičiant išlikusių autentiškų pastatų funkcinę paskirtį) tiek gyvenamiesiems, tiek ūkinės paskirties pastatams. Kiekvienu konkrečiu atveju – neišvengiama kūrybinė interpretacija.

Projektuojant ir statant naujus pastatus senoje, arba naujai parinktoje sodyboje, kai tikslas – išsaugoti, tęsti, arba, nors, imituoti tradiciją, reikėtų laikytis architektūrinių tradicijų. Architektūriniu požiūriu, ypač, svarbu, kad naujai projektuojamų namų ir statomų pastatų tūriai, jų proporcijos, siluetai, naudojamos statybinės medžiagos bei jų koloritas būtų tapatūs arba artimi tradicinei architektūrai. Tradicinės architektūros požiūriu, naujai pastatytų pastatų vertė visada bus didesnė, jeigu:
- atitinkamos funkcinės paskirties pastatų vieta sodyboje, jų išplanavimas bus tapatūs arba artimi tradicijai;
- bus naudojamos tradicinės statybinės medžiagos, jų paruošimo, apdorojimo būdai, tradiciniai konstrukciniai mazgai, statybos metodai ir apdailos būdai;
- nebus vengiama saikingų tradicinių (naujai sukurtų arba kopijuotų) eksterjero puošybos elementų;
- pastatų interjeruose bus mūrijamos tradicinės krosnys su pakriautėmis ir šildymo sienutėmis, apstatymui bus naudojami autentiški, arba kopijuoti pagal analogus baldai ir kiti atributai (namų apyvokos daiktai, šventųjų ar kt, paveikslai ir pn.);
- visas esamų ir naujai pastytų pastatų kompleksas bus papildytas tradicinėmis mažosios architektūros formomis: tvoromis, vartais, šuliniais, bičių aviliais, koplytėlėmis, koplytstulpiais ar kryžiais, kastiniais prūdais ar tvenkiniais, tradiciniais želdynais, sodais, krūmynais, gėlių darželiais, pavienias medžiais ar jų grupėmis.

Jeigu rekonstruojamos ar naujai statomos sodybos užmanymas reikalauja visai kitos funkcinės paskirties pastatų, taikytini analogiški, tiek urbanistiniai, tiek architektūriniai principai, aišku, kūrybiškai juos interpretuojant. Šiuo atveju galimos ir imitacijos:
- kai mūro arba karkasinės sienos su papildoma termoizoliacija iš išorės ir vidaus aptaisomos natūralios medienos apkalais;
- kai stogams dengti, vietoje tradicinių natūralių medžiagų (šiaudų, skiedrų, gontų ar nendrių) naudojamos artimų joms atspavių (nuo pilko – iki rudai pilko) šiuolaikinės neįmantraus profiliavimo stogų dangos – bituminės čerpelės, betoninės ar keraminės čerpės, beasbesčiai banguoti lakštai ar valciniu būdu dengiama skarda;
- kai šiuolaikiniai masyvo ar klijuoto medžio langai su ištisiniais stiklo paketais viename rėme skaidomi į keturias ar šešias dalis priklijuojamais virš jų imituojančiais rėmus tašeliais;
- kai tradicinės šildymo sistemos krosnimis su šildymo sienutėmis keičiamos į modernų grindinį, arba orinį šildymą.

Bet kuriuo atveju, seno ir naujo dermė turi būti subtili, apgalvota. Tiek renovuojamuose ar rekonstruojamuose, tiek naujai statomuose pastatuose galima keisti ar kurti naujai vidaus patalpų išplanavimą, rengti lauko ir vidaus inžinerinius tinklus, montuoti šiuolaikišką inžinerinę įrangą, naudoti ir modernius statybos metodus, bei mechanizmus. Nereikėtų, tik, naudoti nenatūralių, sintetinių medžiagų ir gaminių (vinilinių ir plastikinių lentelių, langų plastikiniais rėmais, ryškių spalvų ir įmantraus netradicinio piešinio durų), eksterjere vengti ryškių, nenatūralių spalvų, dažomi galėtų būti tik langų rėmai, apylangių apvadai, langinės, šventųjų skulptūrėlės koplytstulpiuose. Visas kitas medines patato dalis reikėtų apdoroti neblizgiais, tonuojančias, primenančiais seno medžio paviršių, arba netonuojančiais impregnantais ir palikti natūraliam senėjimui. Šiuo atveju lemiančią reikšmę, leidžiančią priskirti sodybą ir pastatus tradicinei etno architektūrai, turėtų sodybos vieta ir išplanavimas, pastatų tūriai, proporcijos, siluetai, laiko išbandytų vietinių statybinių medžiagų panaudojimas, santūrus bendras (ypač stogų) koloritas, tradicinių mažųjų arhitektūros formų ir želdynų intarpai.