Namo statyba: kaip sumažinti kainą per pusę

Didžioji dauguma nuosavų namų statytojų Lietuvoje neturi milijono ir stengiasi išsiversti su kiek įmanoma mažesne suma. Ne visada šie riboti pinigai investuojami į namo sandarumą, šiltumą, inžinerinę įrangą. Neretai apdaila, dizainas ar išskirtinės detalės pasirodo svarbesnės. Nesakome, kad to nereikia, tačiau net ir esant labai ribotiems finansams reikėtų netaupyti toms medžiagoms ir darbams, kurie vėliau gali pakenkti namo konstrukcijai. Taip pat neverta taupyti įrangai, kuri atsiperka pigindama namo eksploataciją.

Taupymas prasideda projektuojant

UAB „Statybos projektų sprendimai“ direktorius Darius Baitis sako, kad projektavimo požiūriu, taupyti galima daug kur ir daug ką, svarbiausia – žinoti tikslą: ar norite pastatyti labai ekonomišką namą, ar labai šiltą, ar gražų, išsiskiriantį iš kitų. Pradėti taupyti galima jau projektuojant – atsisakant bereikšmės pompastikos, sudėtingų konstrukcinių sprendimų ir susitelkiant tik į pagrindinius žmogaus poreikius – patogumą, namo išlaikymo ekonomiškumą ir pan.

„Jokiu būdu nesakome, kad statant namą negalima naudoti prabangios vario plokščių apdailos, keraminių čerpių stogo, išskirtinio dizaino santechnikos. Jeigu tam galite skirti pinigų, puiku. Tačiau statybų metu sąmata beveik visada didėja – dažniausiai dėl nekokybiškai parengtų konstrukcinių sprendimų ar užsakovo noro keisti tuos sprendimus į kokybiškesnius bei noro naudoti geresnės kokybės medžiagas. Taigi jei pinigų nėra per daug, verta pamąstyti, kur sąmatos negalima mažinti, o kur galima pataupyti. Manome, kad taupyti galima tik renkantis kokybiškas ir ilgaamžes medžiagas, gerų šiluminių savybių, parenkant inžinerinius sprendimus, kurie leidžia taupyti šilumos, elektros energiją. O štai apdailos ir interjero dalykai sensta, atsibosta žmonėms, todėl, mūsų nuomone, yra laikini ir investicija į juos tikrai neatsiperka“, – sako D. Baitis.

Jo nuomone, statant namą taupymas būna dvejopas: arba užsakovo sąmoningai pasirinktas, arba savavališkas – statybininkų.Pastarąjį dažniausiai jau galima vadinti darbo broku, technologijų pažeidimais, bet, deja, neretai užsakovas dėl nežinojimo tokį taupymą palaimina, taip pasirašydamas po nuostoliais ateityje.

Daugiausia problemų naujuose pastatuose kyla dėl neizoliuotos drėgmės, šilumos tiltelių ir dėl jų atsirandančių šilumos nuostolių, šildymo sistemos, nepakankamo vėdinimo. Taigi šiems dalykams taupyti neapsimoka, nes vėliau remontai gali kainuoti brangiau.

Pamatas – pagrindų pagrindas

Pamatai – viso namo laikančioji dalis ir drėgmės bei šalčio barjeras. Kad vėliau nekiltų problemų, jie turi būti suprojektuoti atsižvelgiant į gruntą, pakankamai tvirti antžeminei pastato daliai išlaikyti.

„Jeigu prieš klojant pamatus nepadaromas grunto tyrimas ir montuojant gręžtinius pamatus paaiškėja, kad gruntiniai vandenys yra aukštai, bet kaip dirbantys statybininkai sumontuoja trumpesnius polius. Teko dalyvauti konkurse pamatams įrengti. Jo nelaimėjome, bet nustebino maža mūsų konkurentų pasiūlyta kaina. Tiesa, grunto tyrimas buvo atliktas, rodė aukštus gruntinius vandenis. Būtent dėl to montavimas būna komplikuotas, neišvengiamai atsiranda papildomų darbų ir išlaidų. Todėl mūsų sąmata buvo didesnė, palyginti su standartiniais atvejais. Po kurio laiko važiavau pro šalį, buvo smalsu pažiūrėti, kaip sumontuoti poliai. Aplink juos ant žemės voliojosi
nupjauti armatūrinių tinklų gabalai, lygiai tokio ilgio, kokio buvo per daug norint nepasiekti gruntinio vandens. Buvo aišku, kad konkurso laimėtojai neįvertino papildomų didelių kaštų, atsiradusių dėl nestandartinių sprendimų poreikio. Kai tai suvokė, buvo likę du keliai: arba
daryti taip, kaip reikia, ir patirti nuostolių, arba vykdyti racionalizaciją. Nežinau, ar užsakovas palaimino tokį sprendimą, ar ne, bet įsitikinęs, kad trūkinėjančios namo sienos ateityje bus šio veiksmo pasekmės“, – sako bendrovės „Statybų studijos“ vadovas Linas Mikaila.

Kaip dažniau pasitaikančius neleistino taupumo pamatams įrengti pavyzdžius L. Mikaila mini naudojamą neprojektinį betoną, vietoj armatūrinių tinklų sudedamą paprastą armatūrą, pamatų neapšiltinimą pagal konstruktorių rekomendacijas.

Įrengiant pamatus būtina atlikti grunto tyrimą, naudoti projektinį betoną, armatūrą, jeigu numatyta, naudoti armatūros tinklą, montuoti projektinio ilgio gręžtinius polius, pamatus kokybiškai apšiltinti.

Kam netaupyti konstruktyve

Mūrijant sienas pasitaiko, kad ne visur, kur reikia, naudojamas mūro rišamasis armatūrinis tinklas. Ypač blogai, jeigu jį statybininkai pataupo sienų sankirtose, nes po kurio laiko tokiose vietose gali atsirasti įtrūkių.

Kartais statybininkai stebėtinai išradingi: dirbdami esant žemesnei oro temperatūrai vietoj mūro skiedinio plastifikatoriaus, leidžiančio mūryti žemoje temperatūroje, įpila indų ploviklio. Galimos pasekmės – po kelių metų ištrupėjusios mūro siūlės. Gali būti, kad šitaip daroma ne dėl taupumo – tiesiog plastifikatoriaus statybvietėje nėra.

Užbaigus sienas, prieš montuojant perdangas, kartais (priklauso nuo blokelių ir perdangų) ant sienų viršaus visu perimetru būtina įrengti gelžbetonio žiedą. Pasitaiko, – ar dėl taupumo, ar dėl nežinojimo, – kad jis nesumontuojamas. Tokiu atveju plokštės gali gniuždyti po jomis esančius blokelius, atsiranda įtrūkių.

Ne vienas esame girdėję istorijų apie mūrininkus, kurie sumūrijo nelygias sienas. Namo savininkui tai gresia nuostoliais perkant daugiau tinko ir problemomis tęsiant kitus darbus.

Dažna klaida ar neteisingas taupymo supratimas, kai mūriniams kaminams pasirenkamos netinkamos plytos, kamino vidaus įdėklai. Tokiu atveju kamino eksploatacijos laikas bus neilgas.

Montuojant monolitines ir surenkamąsias gelžbetonio sijas, perdangas dažnai manoma, kad vietoj armatūros tinklo tiks paprasta armatūra. Dėl to vėliau gali atsirasti įlinkių ir įtrūkių.

Kartais po sijomis reikalingos monolitinės atramos pagalvėlės. Jeigu jos nesumontuojamos, sijos gali gniuždyti po jomis esančius blokelius ir sienose atsirasti įtrūkių.

Galimos taupymo pasekmės stogui

Netaupykite statybinėms fasado ir stogo plėvelėms, nes jos užtikrina konstrukcijų šilumines savybes ir ilgaamžiškumą.

Garo izoliacinė plėvelė klojama iš vidaus patalpų pusės, vėją izoliuojanti plėvelė – difuzinė membrana, klojama virš šilumos izoliacijos be oro tarpo, pūkeliu į apačią, kad sugertų šilumos izoliacinėje medžiagoje atsirandančią drėgmę ir leistų jai pasišalinti. Antikondensacinė plėvelė klojama iš karto po stogo danga. Tarp vėjo izoliacinės plėvelės ir antikondensacinės būtina palikti
ne mažesnį kaip 5 cm oro tarpą. Antikondensacinė plėvelė privalo vėdintis iš abiejų pusių. Tam būtina teisingai įrengti stogo konstrukciją, ypač kraigus, palikti juose kiaurymes vėdinimui.

Paklojus netinkamai ar neatitinkančias reikalavimų plėveles, drėgmė patenka į šiltinamąjį sluoksnį (dėl to mažėja jo šiluminė varža), prateka iki vidaus, sugadina apdailą, atsiranda pelėsių.

Neretai montuojama stogo mediena, neapdorota degimą lėtinančiais antipirenais. Taip pat bandoma pataupyti nenutepant medienos antiseptikais, kurie panaikina tikimybę įsiveisti mediena intantiems
vabzdžiams. Jeigu jų atsiras, gali tekti keisti visą stogo konstrukciją.

Jeigu rengiamas sutapdintas stogas (tas pats galioja balkonams), labai dažnai bandoma supaprastinti jo konstrukciją – atsiranda didelė tikimybė vandeniui prasiskverbti į stogo sumuštinį, sumažėja stipruminės savybes, atsiranda šilumos tilteliai, vanduo gali sugadinti vidaus apdailą, atsirasti pelėsių.

Stogo šiltinamasis sluoksnis neatitinka reikalavimų, nes taupoma kokybiško stogo mazgų šiltinimo sąskaita. Tokiu atveju neišvengiamai daugėja šilumos tiltelių, didėja sąskaitos už šildymą, gali įsimesti pelėsis.

Tvirtinimo elementai nepigūs ir dažnai statytojai pagalvoja, kad nieko tokio, jeigu jų panaudos mažiau ar ne specialius, skirtus ne stogo medienai ar dangai. Tokiu atveju dažniausiai atsiranda konstrukcijų deformacijų, per stogo dangos tvirtinimo varžtų skyles sunkiasi vanduo.

Taupoma kokybiškam kaminų apdailinimui ir mazgams, jungiantiems kaminą su stogu. Čia vėl kyla pavojus skverbtis vandeniui, o tai reiškia, kad jis per jungtis patenka į šiltinamąjį sluoksnį, mažėja jo šiluminės savybės ir visos konstrukcijos ilgaamžiškumas, gadinama apdaila.

Jeigu fasadas tinkuojamas

Šiltinamoji medžiaga prie sienos klijuojama taupant klijus, kartais net iki 50 proc., naudojamas nepakankamas smeigių kiekis tvirtinant šiltinamąjį sluoksnį prie mūro sienos. Pasekmė – esant stipriam vėjui yra tikimybė, kad konstrukcija neatlaikys apkrovų, šiltinamąjį sluoksnį vėjas gali
paprasčiausiai nuplėšti.

Jei namo šiltinimui atskirai samdomi meistrai, iš karto reikia perspėti, kad plokštes klijuotų netaupydami klijų. Tai labai dažna „racionalizacija“, dėl kurios vėliau fasadą tenka šiltinti iš naujo.

Kartais naudojamas dekoratyvinis tinkas nelabai tinka Lietuvos gamtinėms sąlygoms. Lietuvoje šaltuoju metu, kuris sudaro didžiąją mūsų metų dalį, vyksta dideli ir dažni temperatūros svyravimai. Jeigu tinko sudėtyje nėra medžiagų, kurios leistų tinkui deformuotis kintant temperatūrai, atsiranda
mikroįtrūkių, per kuriuos vanduo skverbiasi į šiltinamąjį sluoksnį.

Daug problemų gali kilti apšiltinamam ir tinkuojamam fasadui naudojant pigiausias skirtingų gamintojų medžiagas – klijus, gruntinius dažus, dekoratyvinį tinką. Kai medžiagų techninės savybės tarpusavyje nedera, didelė tikimybė, kad į temperatūros pokyčius bei oro sąlygas jos reaguos skirtingai, taigi viena kitos atžvilgiu ims veikti ardomai – tinkas pradės sluoksniuotis, trupėti.

Naudojamas neimpregnuotas ar nekokybiškai impregnuotas armavimo tinklelis, kuris įleidžiamas į cementinių klijų sluoksnį. Sulig laiku cemente esančios aktyvios medžiagos sugraužia armavimo tinklelio struktūrą, tinkas pradeda sluoksniuotis ir byrėti.

Medinės apdailos klaidos

Įrengiant vėdinamąjį fasadą, apdailintą medinėmis dailylentėmis, nemontuojama priešvėjinė vata ar vėjo izoliacinė plėvelė. Konstrukciją perpučia vėjas, patiriami šilumos nuostoliai.

Labai dažnai medinės dailylentės dažomos nesilaikant dažų gamintojų rekomendacijų: nenaudojamas gruntas, medis padengiamas per mažu dažų sluoksnių skaičiumi. Toks fasadas nebus ilgaamžis ir po poros trejų metų teks neplanuotai jį iš naujo dažyti, jeigu norėsite, kad jis atrodytų
tvarkingas ir nepradėtų pūti mediena.

Šildymo sistema

Kokį šildymo būdą pasirinkti? Tai nemenką galvos skausmą keliantis klausimas kiekvienam namo statytojui. Dažnai problemą pagilina tai, kad projektuojant namą neskiriama pakankamai dėmesio
būsimai katilinei ir šildymo sistemos įrangai, šildymo būdas pasirenkamas vėliau, todėl iš anksto nenumatomas šildymo įrangai name reikalingas plotas. Norint šią problemą išspręsti, vėliau namo gyventojams dažnai tenka paaukoti dalį garažo ar kitų pagalbinių patalpų. Kad būtų galima išvengti šių sunkumų, būtina kuo anksčiau išanalizuoti ir įvertinti galimus šildymo būdus, kol galutiniai statybos projekto brėžiniai dar nebaigti.

Renkantis energijos šaltinį, visuomet galima surasti daugybę argumentų „už“ ir „prieš“. Be abejo, kiekvienas šildymo variantas turi ir privalumų, ir trūkumų. Čia taip pat ryški pusiausvyra: tas pats šildymo būdas niekada negali būti ir labai komfortiškas ar geras, ir tuo pat metu labai pigus.

Priimant galutinį sprendimą dėl šildymo būdo, visuomet rekomenduojama palyginti šilumos kainos ir komforto santykį, žinoma, atsižvelgiant į energijos ir kuro kainų prognozes.

Renkantis šildymo įrangą radiatorių galingumas dažniausiai nustatomas iš praktikos, tik pagal kambario plotą, taip pat klaidingai manoma, kad atstumai tarp šildomų grindų vamzdelių gali būti standartiniai. Tai yra neskaičiuojama ir neprojektuojama šildymo sistema. Tokio požiūrio rezultatas – permokama už per galingus radiatorius, kurių pajėgumai nebus išnaudojami, ar už be reikalo mažais atstumais sumontuoto grindų šildymo kontūre panaudotas medžiagas ir meistrų darbą. Kitas kraštutinumas – neprojektuojant ir neskaičiuojant yra tikimybė, kad gali būti parinkti per maži šilumos šaltinio galingumai.

Elektros instaliacija

Montuojant elektros instaliaciją kartais parenkami per mažo skersmens laidai nei reikalinga numatytai apkrovai. Tokiu atveju yra didelė rizika jiems perkaisti ir užsiliepsnoti.

Langai

Perkant langus taupymo sumetimais atsižvelgiama tik į galutinę gaminio kainą, todėl langai perkami iš vienadienių įmonių. O juk labai svarbu, kokie plastikiniuose languose sumontuoti metaliniai profiliai, apkaustai, stiklo paketai. Jeigu langai nepakankamos kokybės, reikalinga juos nuolat reguliuoti, galimos konstrukcijos deformacijos, o kartais nieko kita nelieka, tik keisti visą langą.

Krizės padariniai

Kalbant apie statybininkų taupymą, kyla logiškas klausimas, kodėl namą statantys rangovai rizikuoja kokybės sąskaita, juk dažniausiai sutartyse prisiima garantinių įsipareigojimų prievolę?

Didžiausias problemas dėl kokybės kelia išorinės konstrukcijos. Kadangi išorės konstrukcijoms (stogo dangai, fasado apdailai, langams) bei darbams įstatymas numato 5 metų garantiją, dažniausiai per šį laiką esminių problemų neiškyla ir nesimato. O jeigu kas ir nelabai gerai, rangovas atlieka kosmetinį remontą, kuris nereikalauja didelių sąnaudų. Deja, po 5 metų rangovas turi teisę nereaguoti į nepatenkinto užsakovo prašymus, palikdamas užsakovą pačiam tvarkytis jau su savo problemomis. „Auksinė dažnai girdima rangovo frazė: „Tai ko tu iš manęs nori, prašei pigiai pastatyti, tai pigiai ir pastačiau.“ Esu įsitikinęs, kad didžioji dauguma rangovų norėtų dirbti su kokybiškomis ir brangesnėmis medžiagomis, laikytis efektyvių technologinių sprendimų ir ateityje neturėti su užsakovu papildomų rūpesčių. Tačiau, kaip sakoma, muziką užsako šeimininkas, o jis, neturėdamas reikiamos kompetencijos, galimą namo rangovą dažniausiai pasirenka tik pagal mažiausią kainą, todėl, jei peržengiama protingos kainos riba, rangovas provokuojamas imtis taupyti ten, kur nereikėtų, kitaip neužsidirbtų sau atlyginimo“, – teigia L. Mikaila.

Labai svarbu ne tik laikytis technologijų, bet ir parinkti namo statybai kokybiškas medžiagas. Jų įvairovės ir pasiūlos jūroje ne tik užsakovams, bet ir nepatyrusiems rangovams sunku susigaudyti, pasirinkti tinkamą kokybės ir kainos santykį.

„Esu dirbęs statybinių medžiagų prekybos įmonėje, teko bendrauti su dauguma statybinių medžiagų gamybos įmonių atstovų ir žinau, kad medžiagų sertifikavimu nuvežami nepriekaištingos kokybės gaminiai. Tai veikiau išimtis negu taisyklė, bet būna, kad gautas sertifikatas neužkerta kelio įmonės savininkui duoti nurodymus gaminti visai kitokių savybių masinę produkciją. Ypač tokių veiksmų padažnėja esant statybos sektoriaus nuosmukiui, kai įmonei iškyla dilema – arba bankrutuoti, arba išsilaikyti rinkoje gaminant produkciją, neatitinkančią deklaruojamų normų. Tokie patys procesai vyksta ir maisto pramonėje, ir kitur visame pasaulyje, ne tik Lietuvoje. Tik suvalgę netinkamą dešrą negalime įvertinti, kiek ji atėmė mūsų gyvenimo dienų, o namo statyboje tai vėliau ar anksčiau pasimato“, – palygina L. Mikaila.

Kaip apsisaugoti nuo nesąžiningos konkurencijos?

Apie 70–80 proc. užsakovų renkasi rangovą pagal mažiausios kainos principą. Statant ar remontuojant viešuosius objektus šis principas yra privaloma konkursų sąlyga. Deja, gerų ilgalaikių rezultatų tai neduoda. Kiekvienas besidomintis statybų rinka yra girdėjęs, kad jau svarstoma, kad
reiktų keisti valstybinių užsakymų statybos darbams sistemą, kad rangovai, laimėję mažiausios kainos principu, dažniausiai vėliau kelia kainą ar atsisako toliau dirbti, jeigu negauna papildomo finansavimo.

„Ne vienas profesionalas, pamatęs grubiausius pažeidimus, baisisi kai kurių mokyklų, darželių fasadų renovavimo darbais. Aišku, kad po 5–10 metų reikės išleisti dideles sumas atnaujinimo remontui. Ne taip skaudu, kai žmogus taip neatsakingai taupo statydamas nuosavą namą, tai jo
pinigai, o už visuomeninių pastatų statybą ir remontą mokame mes visi. Kažkada buvo proga paklausti taip nekokybiškai dirbančio rangovo, kodėl jis taip elgiasi? Atsakė, kad kitaip nebūtų laimėjęs konkurso, o jam, jo darbuotojams ir jų vaikams valgyti reikia šiandien, o po penkerių metų gal jau patys užsidirbs“, – komentuoja L. Mikaila. Ir šyptelėjęs priduria, kad galbūt užsidirbs taisydami tėvų broką...

Statantys nuosavą namą rangos būdu, dažnai rangovus irgi samdo pagal tą patį mažiausios kainos principą, neranda laiko paprašyti buvusių klientų rekomendacijų, nuvažiuoti apžiūrėti pastatytus namus, pakalbėti su buvusiais užsakovais. Pasirenkant rangovą L. Mikaila rekomenduoja pirmiausia
remtis draugų, pažįstamų ar namą projektavusio architekto rekomendacijomis: „Jei tokių pažįstamų neturite, susitikite su patirtį turinčių statybos įmonių atstovais, įvertinkite jų požiūrį. Reikia suprasti, kad namo statyba yra didelė investicija, todėl reikia stengtis, kad šiandien sutaupyti pinigai netaptų brangiu klaidų taisymu ateityje. Dėl viešųjų pastatų apie tai jau garsiai kalbama. O dažnas statantis nuosavą namą, deja, mano, kad jis yra gudresnis už kitus ir tokios problemos jį aplenks.“