Rūsio sienų apsauga nuo drėgmės iš vidaus

Prasidėjus drėgniems ir šaltiems orams, vis dažniau tenka išgirsti namų savininkų dejones dėl atsiradusių balučių ant rūsio grindų, sienų pelėsių, drėkstančių cokolinių aukštų langų angokraščių. Taigi šiuo permainingu metu gamta tikrina statybininkų darbų kokybę. Norint išspręsti drėgmės atsiradimo rūsyje problemą, reikia apžiūrėti konstrukcijas ir nustatyti tai lemiančias priežastis. Dažniausiai drėgmės kaupimosi rūsyje priežastys gali būti neteisingas konstrukcijų įrengimas, netinkama hidroizoliacija ir nevėdinamos patalpos. Ne visada galima apsaugoti pamatus nuo drėgmėsiš išorės, todėl kartais svarstomi būdai, kaip atlikti remontą ir apsaugoti pamatus iš pastato vidaus. Šiuo metu statybos inžinieriai gali pasiūlyti net kelis būdus, kurie padės apsaugoti konstrukcijas nuo drėgmės.

Pelėsis atsiranda dėl prasto patalpų vėdinimo
Pirmiausia reikėtų aptarti priežastis, dėl kurių sienos drėksta. Problema gali atsirasti netinkamai vėdinant patalpas. Nesant pakankamos oro apykaitos patalpose, kaupiasi drėgmė, kuri kondensuojasi ant sienų ir lubų paviršių. Dėl to pažeidžiami apdailos paviršiai, tad dažnai randasi pelėsis. Tinkamo vėdinimo sąlygos yra dvi:
1. turi būti angos orui ištraukti;
2. turi būti angos orui į patalpą patekti.
Angas orui patekti paprasčiausia įrengti išpjovus angas durų apačioje. Oro ištraukimo angas (jeigu jų nėra) būtina įrengti formuojant kiaurymes patalpos viršuje, atsižvelgiant į patalpų išsidėstymą ir rūsio atitvarinių konstrukcijų paskirtį (laikančiosios / nelaikančiosios). Suaktyvinus oro konvekciją, patalpoje besikaupiančios drėgmės koncentracija sumažės, ir didelė tikimybė, kad drėgmė nesikondensuos ant konstrukcijų paviršių.

Sienų šiltinimas iš vidaus
Pelėsis auga dėl neteisingai įrengtos arba visai neįrengtos rūsio sienų termoizoliacijos, tai yra dėl per didelio temperatūrų skirtumo tarp sienos konstrukcijos paviršiaus temperatūros ir patalpos oro temperatūros. Mokslininkai nustatė, kad pelėsis auga, kai šių temperatūrų skirtumas – 8,5 laipsnio ir daugiau. Ši problema sprendžiama įrengiant termoizoliacinį sluoksnį iš vidaus. Čia ypatingą dėmesį reikia atkreipti į tai, kad iki pradedant šiltinti, būtų išspręstas sienos hidroizoliacijos klausimas (vienu iš anksčiau išvardytų metodų). Rūsio sienų termoizoliacijai įrengti rekomenduotina naudoti kietą putų polistireną, arba, dar geriau, kieto ekstruzinio putplasčio plokštes. Pakanka naudoti 50 mm storio plokštes. Jeigu naudosime akmens vatos lakštus, būtina iš patalpos vidaus (ant termoizoliacinės medžiagos) įrengti garo izoliaciją. Pagal fizikos dėsnius šiltesnio oro santykinė drėgmė visada yra didesnė už šaltesnio oro santykinę drėgmę. Patalpos ore esanti drėgmė migruoja vėsesnės sienos link, pakeliui lengvai prasiskverbdama pro mineralinę vatą. Migruojanti drėgmė, pasiekusi temperatūros zoną, kur garai virsta vandeniu, kaupiasi, ir įmirkusi termoizoliacinė medžiaga netenka savo savybių. Ant teisingai įrengtos termoizoliacijos belieka apdailinti sienos paviršių.

Aktyvusis drenažas
Šis apsaugos nuo drėgmės būdas naudojamas tada, kai reikia pažeminti vandens lygį tose vietose, kur negalima atkasti pamatų iš išorės. Per visą pastato perimetrą iš vidaus iškasami nedideli drenažiniai šuliniai ir sujungiami plastikiniais kanalizacijos vamzdžiais. Drenažo vamzdžių naudoti nerekomenduojama. Sistemos paviršius dengiamas geotekstile ir užpilamas 20 cm skaldos sluoksniu. Taip pat įrengiamas vienas pagrindinis šulinukas, į kurį suteka visas gruntinis vanduo, iš kur jis išsiurbiamas elektriniu siurbliu. Taip įrengtas drenažas ne tik nusausina mūrą, bet kartu pažemina gruntinio vandens lygį.
Mūro džiovinimo sistema, mažinanti kapiliarinio siurbimo jėgas
Reikėtų paminėti dar vieną statybinės inžinerijos praktikoje žinomą drėkstančių pamatų ir mūro priežastį – tai kapiliarinės drėgmės atsiradimas dėl porėtos statybinių medžiagų struktūros. Veikiama gravitacinės jėgos drėgmė kapiliarais gali pakilti net iki 1,5 metro virš pamatų pagrindo.
Tokioms sienoms, pamatams džiovinti galima naudoti elektros bangas skleidžiančius prietaisus. Šių prietaisų veikimas pagrįstas magnetokinezės principu – prietaisas dėl Žemės gravitacinės energijos mažina kapiliarinio siurbimo jėgas, dėl to mūro kapiliaruose esanti drėgmė krinta žemyn. Su šiais prietaisais kietas grunto vanduo verčiamas minkštu. Toks vanduo praranda savybę kilti kapiliarais į viršų. Pavyzdžiui, be šio prietaiso vanduo gali pakilti 1 m virš pamato pagrindo, o jį naudojant, vanduo pakils apie 20 cm. Prietaisai naudoja elektros energiją. Nusausinimas veiksmingas tik tada, kai elektros bangas skleidžiantys prietaisai veikia kelerius metus. Šie prietaisai veiksmingi, kai yra naudojami su kitomis hidroizoliacinėmis sistemomis. Tačiau ši sistema nėra skirta apsaugoti mūrą nuo pratekėjimų ir infiltracijos. Jeigu yra gruntinio vandens infiltracija į pamatą, šis prietaisas neefektyvus.
Elektros bangas skleidžiantys prietaisai veiksmingi tose vietose, kuriose sunku taikyti įprastinius būdus. Tai ypač aktualu veikiančiuose paveldo pastatuose ar ten, kur nėra galimybės sausinti netinkuotų rūsio mūro sienų, dekoruotų freskomis, dengtų dirbtiniu marmuru.

Pagrindiniai skverbiamojo poveikio hidroizoliacijos įrengimo žingsniai:
1. konstrukcija turi būti nuvalyta iki pagrindinės medžiagos;
2. sluoksnis turi būti tepamas ant įmirkusio pagrindo (taip užteptas hidroizoliacinis skiedinys geriau įsiskverbia į sienos konstrukciją);
3. užteptam susirišusiam hidroizoliaciniam sluoksniui negalima leisti išdžiūti bent 24 val. Taip skiedinys maksimaliai įsiskverbia į konstrukciją, paskui įvyksta kristalizacijos procesas, per kurį konstrukcijos hidroizoliacinis sluoksnis taip pat didėja.

Netvarkinga hidroizoliacija – šlapios sienos
Dar viena dažnai pasitaikanti problema – sienos drėksta dėl pažeistos ar neteisingai įrengtos hidroizoliacijos iš išorės. Esant tokiai problemai, sieną galima remontuoti specialiais skverbiamojo hidroizoliacinio poveikio mišiniais, o taip pat darant injekcijas mechaniškai.
Betonas praleidžia skysčius dėl viduje esančių kapiliarų, įtrūkių, liejant susiformavusių oro ertmių, nepakankamai sutankinus betoną. Be minėtų defektų, naudojant betoną, dėl padidėjusių apkrovų, šalimo (šilimo) ciklų gali atsirasti laidžios siūlės ir atskirų betono dalių įskilimų.
Remontuoti tokį paviršių galima taikant vadinamąjį aktyvųjį būdą, kai chemiškai veikiant betono paviršių, numatytas medžiagų, kurios reaguodamos su betonu chemiškai, suformuoja vandeniui nelaidų ir chemiškai atsparų 5–10 cm sluoksnį, panaudojimas. Betono ir gelžbetonio konstrukcijoms apsaugoti nuo drėgmės galima naudoti neorganinės kilmės apsauginį skiedinį, pagamintą cemento pagrindu. Ši mineralinė hidroizoliacija pasižymi išskirtine savybe – suformuoja netirpius kristalus betono porose ir kapiliaruose. Susidariusi kristalinė struktūra visam laikui užpildo betoną ir apsaugo jį nuo vandens ar kitų skysčių skverbimosi bet kuria kryptimi. Mineralinės kilmės hidroizoliacija, reaguodama su remontuojamoje konstrukcijoje esančiu vandeniu, tampa betono masės dalimi. Svarbu pažymėti, kad siena padengta skverbiamojo poveikio skiediniu turi stiprių biocidinių savybių – ant paviršiaus nei pelėsis, nei mūro grybeliai nebesiveisia.
Įprastiniai betono apsaugos būdai, kurie taikomi iki šiol – prilydomoji hidroizoliacija, plėvelės – pagrįsti nelaidaus vandeniui ir agresyvioms medžiagoms sluoksnio sudarymu. Pagrindinis tokių paviršinių medžiagų trūkumas tas, kad jos nėra ilgaamžės, išlieka prasto sukibimo su betono paviršiumi tikimybė, be to, jos nėra tinkamos hidroizoliuoti betoną, jei iš kitos pusės veikia aukštas vandens slėgis.
Gali būti, kad drėgmė rūsyje kaupiasi kapiliarais migruodama iš pamato apačios į viršų. Tada drėgmei kelią galima užkirsti įrengus horizontalią hidroizoliacinę užkardą ties grindimis. Čia į sienos konstrukciją kas 8–12 cm įgręžiamos kiaurymės, kurios užpildomos hidroizoliacinių savybių turinčiu skvarbiu skysčiu. Jis įsigeria į sienos konstrukciją ir sudaro vandeniui nelaidžią užkardą.
Jeigu sienoje yra plyšių, pro kuriuos skverbiasi drėgmė, patikrintas ir tikrai veiksmingas sandarinimo būdas yra dviejų komponentų arba vienkomponentės mineralinės medžiagos injekcijos į plyšį. Reikia paminėti, kad toks sandarinimas atliekamas su specialia įranga, kurią paprastai galima išsinuomoti. Sandarinant šiuo metodu, plyšyje nustatytais atstumais gręžiamos kiaurymės, į kurias įmontuojamas purkštukas, ir su specialiu presu 8–10 atm. slėgiu įleidžiamas paruoštas skystis. Skystis skverbiasi į plyšį ir po kurio laiko plėsdamasis tirštėja bei jį užsandarina.