Etnografiniai lietuviškų pastatų bruožai

Pastatas - darni, praktiška, estetiška, ekonomiška ir ekologiška struktūra kur visos jo dalys: pats namo projektas, pamatai, sienos, stogas, langai, durys, puošybos detalės yra svarbios, reikšmingos ir tampriai tarpusavyje susiję. Jų tarpusavio santykis - statybos būdas ir sudaro etninės architektūros esmę. Statybos būdu nusakoma konstrukcinė pastato struktūra, iš esmės - sienų ir stogo junginiai, kurie lemia trobesio formas bei elementų puošybą. Kadangi regionuose atsirado skirtingų formų trobesiai, tad ir atskiri jų elementai bendroje struktūroje įgijo nevienodas reikšmes. Statybos būdų įvairovė, projektai ir paplitimas liudija apie nevienodą statybos plėtros intensyvumą regionuose ir dvi iš esmės skirtingas Rytų ir Vakarų Lietuvos statybos raidos tendencijas. Rytų Aukštaitijoje ir Žemaitijoje išliko archaiškiausios trobesių formos ir gryniausios (nesumišusios) konstrukcijos. Kituose Lietuvos regionuose vyrauja mišrių formų trobesiai. Vakarų Aukštaitijoje, Suvalkijoje, Dzūkijoje architektūros bruožai atskleidžia skirtingų (Rytų ir Vakarų Lietuvos) statybos tradicijų sąveiką.

Rytų Lietuva. Rytų Lietuvoje vienu metu naudoti visi statybos būdai (konstrukcinės struktūros), kas rodo daugiasluoksnes, nevienalaikes statybos tradicijas. Klojimuose taikyta seniausia autochtoninė stulpinė (sienų), pėdinė permetinė (stogų) konstrukcija. Šiame regione paplitę archaiškų formų svirnai su sijine stogo danga (pavalu), kurie atitinka miškingų Europos kraštų pirminio trobesio, klėties, prototipą. Pirkiose ir tvartuose naudotos naujesnės stogų ir sienų konstrukcijos. Rytų Lietuvoje rąstai nebuvo jungiami (išskyrus klojimus), pastatai plėtėsi į ilgį, pristatant naujus rentinius, plotis liko stabilus, todėl susiformavo siauri ištęsto stačiakampio plano pastatai. Dėl šių konstrukcinių ypatumų susiformavo saviti aukštaitiško gyvenamojo namo bruožai. Pirkių sienos aukštos, atviros, pastogės/stogų užlaidos nedidelės todėl langai daryti siauresni aukštesni, lyginant su Vakarų Lietuvos trobesiais, jų nedengė krintantis šešėlis ir tai leido išplėtoti viršlangių puošybą. Dvišlaitė stogų forma lėmė itin dekoratyvią skydų/skliautų apdailą. Kadangi Aukštaitijoje nebuvo platinamos stogų užlaidos, praktiškumo sumetimais plačiai paplito pristatomi prieangiai kurie įgijo ir estetinę dekoratyvinę išraišką. Iš Baltarusijos atkeliavę meistrai atsinešė ir išplatino gausią kiaurapjūvio puošybą. Ją skatino ir ir tam tikras lenktyniavimas tarpusavyje, ko pasėkoje Rytų Lietuvoje susiformavo dekoratyvi, žaisminga, kiek fasadinė puošyba.

Vakarų Lietuva. Žemaitijos architektūra vientisa, visiškai nunykę ankstesni statybos būdai. Todėl manytina, kad rentinis trobesys paplito prieš išsiskiriant diferencijuotos paskirties trobesiams. Kompaktiško stačiakampio tūrio, galiniu įėjimu, apsaugotu plačia stogo užlaida svirnas ir numas atspindi pirmapradį autochtoninį Vakarų Lietuvos trobesį. Tad visai pagrįstai vienos patalpos svirnai su priesvirniu kai kurių mokslininkų tapatinti su Šiaurės Europos pirminiu būstu. Dėl krašto turtingumo ir aukšto statybos technikos lygio žemaitiški pastatai išsiskiria didžiausiais matmenimis, monumentaliomis harmoningomis formomis. Vakarų Lietuvoje pastatai turėjo paplatintas pastoges, didelę sienų dalį dengė krintantis šešėlis, todėl langai daryti žemi ir platūs, viršlangiai beveik nepuošiami. Dekoruojami gegnių, sijų ir skliauto apkalo galai. Kaip vienintelis stogo akcentas išryškinami lėkiai. Dėl plačių stogo užlaidų ir lėpių nebuvo poreikio plėtoti pristatomus prieangius. Žemaičių pastatams būdinga, atitinkanti jų būdą, santūri, lakoniška, puošyba. Pagal pastatų konstrukcijas matyti, kad sodybų architektūrą ir projektus veikė Europos stiliai, mokslo ir technikos naujovės. Šios naujovės pirmiausia buvo įdiegiamos bajorų sodybose (dvaruose). Perkeltos architektūrinės idėjos Lietuvoje buvo realizuojamos medyje (kuriam galiojo savi statybos dėsniai) todėl stiliaus naujovės reiškėsi labiau išorės formose, apdailoje, o konstrukcijos mažai kito. Ryškiausia stilių įtaka buvusi baroko ir klasicizmo laikotarpio rūmuose, sakraliniuose objektuose, kuomet juos dar statė turtinga bajorija. Stilių atspindžiai etninėje kaimo architektūroje yra neryškūs. XIX a. prasidėjęs tradicinės statybos nykimas ypač sustiprėjo XX a. trečiajame dešimtmetyje, diegiant naujus, bendrus visai Lietuvai statybos principus. Nors kaime iki II pasaulinio karo dominavo medinė statyba, tačiau daugelis senųjų statybos būdų buvo jau užmiršta.