Kuo šildyti – malkomis ar saulės šiluma?

Tikriausiai kiekvienam, susiruošusiam įrengti ar atnaujinti savo būsto šildymo sistemą, kyla labai daug klausimų. Dažniausiai žmogui, neturinčiam šios specifinės srities išsilavinimo, gauti atsakymus į keliamus klausimus ir priimti sprendimus reikia labai daug laiko ir kantrybės. Todėl daugelis kreipiasi į specialistus ir pasitiki jų sprendimais. Tačiau net ir specialistų nuomonės dažnai išsiskiria. Kaip tada išsirinkti geriausią šildymo būdą, turint galvoje, kad būtų pasiektas geriausias kainos ir kokybės santykis?

Energijos šaltinio kaina

Šildymo būdo pasirinkimą lemia labai daug įvairiausių veiksnių. Siekiant aiškiau įsivaizduoti šildymo būdo pasirinkimą, atskirkime dvi jo dalis: energijos (šilumos) šaltinį ir pačią pastato šildymo sistemą.

Bendros šildymo išlaidos prilygsta investicijoms į sistemą (katilo, šildymo sistemos įrengimas) ir eksploatacinėms sąnaudoms (kuro, katilo ir sistemos aptarnavimo ar remonto darbų kaina).

Priimta, kad vidutinė šilumos šaltinio (katilinės) tarnavimo trukmė yra apie 15 metų. Kadangi įvairių kuro rūšių ir pačių katilinių kainos įvairuoja, apžvelgsime kuro rūšių pasiskirstymą pagal brangumą, įvertinus katilinės įrengimo kainą.

Pigiausia šildyti kietuoju kuru: malkomis, durpėmis ir anglimis. Aišku, reikia susitaikyti su nuolatiniu rūpesčiu – kelis kartus per dieną prikrauti katilą, kartkartėmis jį valyti, turėti patalpas kuro atsargoms saugoti, gaišti laiką pjaunant ir kapojant malkas, apriboti išvykų iš namų trukmę. Čia reikia pažymėti, kad perkant suskaldytas malkas, jų šilumos kaina prilygsta pjuvenų briketų ir granulių kainai. Šildymas kainuoja dagiau, deginant gamtines ir suskystintas dujas ar naudojant aplinkos šilumą (šiluminis siurblys), bet šiuo atveju tai labai patogu: visiškai automatizuotas šildymo procesas, nereikia nuolatinės priežiūros, nereikia rūpintis kuro atsargomis.

Apie 1,5 karto už gamtinių dujų ir šilumos siurblių tiekiamą šilumą brangesnė yra skystojo kuro ir miestų centralizuoto šildymo šiluma. Be to, daugiabučiuose namuose dėl biurokratinių kliūčių beveik neįmanoma pasirinkti kito, nei centralizuotai tiekiamo šildymo, varianto. Šildymas elektra 1,5−2 kartus brangesnis už dujas.

Nors pastaruoju metu šilumos siurblių įrengimas vienbučiams namams šildyti smarkiai populiarėja, ir mokestis už jiems veikti reikalingą elektrą yra apie 1,5−1,7 karto mažesnis už gamtinių dujų kainą bei prilygsta kietojo kuro kainai, bet populiaresnį jo naudojimą stabdo didelė įrengimo kaina, kuri gali siekti net iki 60 000 Lt. Taip pat reikia turėti galvoje neišvengiamą elektros kainos kilimą, uždarius atominę elektrinę. Tai gerokai padidins kainą už veikti reikalingą elektrą. Šilumos siurblio gaminamos šilumos kaina gali susilyginti ir viršyti gamtinių dujų kainą. Paprastai įsirengti šilumos siurblį pasiryžtama tada, kada nenorima nuolat dirbti su kietojo kuro kūrenimu, nėra gamtinių dujų tinklo, nėra galimybės turėti patalpos kietajam kurui arba talpų skystajam kurui saugoti.

Būsto tipas ir vieta

Šildymo būdo pasirinkimui didelę įtaką turi būsto tipas, vieta ir dydis. Tai gali būti butas miesto arba nedidelio miestelio ar kaimo daugiabučiame name, vienbutis gyvenamasis atskirai stovintis arba sublokuotas namas.

Miesto daugiabutyje dažniausiai bus įrengtas centralizuotas šildymas, rečiau kiekviename bute po atskirą dujinį katilą, dar rečiau – elektrinis šildymas. Kaimo daugiabutyje centralizuotas šildymas daug kur panaikintas, ir kiekviename bute yra įrengtas atskiras malkomis kūrenamas katilas arba katilas-viryklė. Atskirai stovintis ar sublokuotas namas dažniausiai turi savo atskirą dujinį arba malkomis kūrenamą katilą. Yra ir vien tik židiniu (orinis šildymas) šildomų namų. Vis labiau populiarėja šilumos siurbliai. Beveik nėra tik elektra šildomų namų, nes labai didelės išlaidos už sunaudotą energiją.

Šildomų patalpų dydis taip pat turi įtakos renkantis šildymo būdą. Palyginkime 30 kv. m arba dar mažesnio ploto butą (kambarį) daugiabutyje, kur nėra centralizuoto termofikacinio šildymo, su atskirai stovinčiu 200 kv. m ploto namu.

Čia orientuojamasi ne į santykines išlaidas, o į absoliutų dydį – „kiek man tai kainuos per mėnesį?“ 30 kv. m ploto bute neatnaujintame daugiabutyje tik šildymui bus sunaudota vidutiniškai apie 740 kWh energijos, 200 kv. m ploto name, pastatytame pagal galiojančius reikalavimus, reikės apie 4 586 kWh per mėnesį. Jeigu, pavyzdžiui, elektros kaina yra 35 ct/kWh, tai butui per mėnesį elektrinis šildymas kainuotų vidutiniškai apie 260 Lt, o namui – apie 1 605 Lt.

Taip mažo buto šildymo išlaidos už elektrą gali būti priimtinos, tuo labiau kad užtenka tik nusipirkti tepalinį 2 000 W galios elektrinį radiatorių už 150−200 Lt ir įjungti jį į šakutės lizdą. Name, akivaizdu, reikia ieškoti pigesnio būdo.

Eksploatacija ir priežiūra

Didelę reikšmę renkantis energijos šaltinį ir šildymo būdą turi tai, kiek reikia skirti laiko aptarnaujant ir prižiūrint šildymo sistemą, ar galima išvykti ilgesniam laikui. Čia patogiausi energijos šaltiniai, kuriuos lengviausia automatizuoti – tai dujinis katilas, šilumos siurblys ir elektrinis šildymas. Miestų centralizuotas termofikacinis šildymas yra labai patogus šildymo būdas – beveik nereikalauja vartotojo dėmesio (su tam tikra išlyga, vartotojo požiūriu, šį būdą galima būtų vadinti energijos šaltiniu). Toliau – suskystintomis dujomis, skystuoju kuru, granulėmis kūrenamas katilas (reikia pasirūpinti tik kuro atsargų papildymu ir pan.). Malkomis, briketais ir anglimis kūrenami katilai reikalauja daugiausia laiko ir darbo (reikia supjauti, sukapoti, išdžiovinti ir sandėliuoti malkas, anglys dulka, katilus reikia dažnai prikrauti, valyti, negalima ilgesniam laikui palikti namų be rezervinio šilumos šaltinio, kuris paprastai būna palyginti brangus).

Todėl malkomis kūrenami katilai (pigiausias šilumos šaltinis, jeigu pats kapoji ir ruoši malkas) yra tik kaimo vietovėse ir atskirai stovinčiuose namuose, kurių nepasiekia gamtinių dujų tinklai ar namuose, kuriuose nuolat kas nors gyvena. Labai dažnai kietasis kuras naudojamas kaip rezervinis šilumos šaltinis individualiems namams, kur yra gamtinės dujos.

Šildymo sistemų rūšys

Vienbučio namo šildymo sistemų įvairovė dažnai sukelia sunkumų namo savininkui, ieškančiam geriausio šildymo sistemos sprendimo, kuris būtų patrauklus investicijų ir eksploatacinių išlaidų požiūriu. Pagal šilumos nešėją, šildymo sistemos gali būti vandeninės ir orinės. Skiriama keletas vandeninio šildymo sistemų rūšių: radiatorinė, grindinė, grindjuostinė, sieninė. Labiausiai iš jų paplitusios − radiatorinė ir grindinė.

Radiatorinio šildymo sistema žinoma geriausiai ir daugiausia paplitusi. Apie 80 proc. radiatorių rinkos užima plieniniai sieniniai radiatoriai, toliau − ketiniai, aliumininiai ir konvektoriai.

Pagal radiatorių prijungimo prie vamzdynų būdą yra skiriamos dvivamzdė „klasikinė“, dvivamzdė kolektorinė, vienvamzdė ir vienvamzdė kolektorinė sistemos. Yra ir daugiau prijungimų būdų, bet juos galima priskirti vienai iš išvardytų sistemų atmainai.

Visos šios sistemos pagal veikimo veiksmingumą yra lygiavertės, tik kiekvienu atskiru atveju skiriasi sunaudotų medžiagų kaina. Reikia atkreipti dėmesį, kad vienvamzdėje sistemoje viename žiede sumontuotų radiatorių temperatūra skiriasi. Šaltesni radiatoriai parenkami didesnių matmenų, kad atiduotų tiek pat šiluminės galios.

Dvivamzdę šakotinę sistemą geriau naudoti jau įrengtų patalpų šildymo sistemai atnaujinti. Vedama dviejų vamzdžių magistralė (gali būti su šakomis), nuo kurios atšakėlėmis prijungiami radiatoriai. Tokią sistemą galima išvedžioti virš grindjuosčių, nereikia ardyti sienų ir daryti remonto.

Kolektorinėms sistemoms būdingos kur kas platesnėmis reguliavimo ir valdymo galimybės, akivaizdesnė ir logiškesnė veikimo struktūra. Todėl pastaruoju metu jos taikomos labai dažnai. Kolektorius − tai skirstytuvas, nuo kurio į radiatorius atsišakoja vamzdžiai. Paprastai įrengiamas vienas kolektorius bute arba vienbučio namo aukšte. Kolektorius paslepiamas sienos konstrukcijoje ir uždengiamas metaliniu lengvai nuimamu dangteliu, kurį galima nudažyti arba apklijuoti tapetais pagal sienos spalvą. Vamzdžiai nuo kolektoriaus iki šildymo prietaisų vedami po grindimis arba grindų konstrukcijoje. Todėl ši sistema daugiausia naudojama naujai statomuose pastatuose.

Radiatorinių šildymo sistemų kainos ir veiksmingumo santykis lemia, kad jos yra labiausiai paplitusios iš visų šildymo sistemų.

Grindinė šildymo sistema skirstoma į: šildomas grindis ir grindinį šildymą. Šildomos grindys dar vadinamos komfortinėmis grindimis. Pačios grindys šildomos tik tiek, kad jos būtų maloniai šiltos. Tačiau gali būti taip, kad jos nepajėgs sušildyti patalpos, tada naudojamas grindinis šildymas − kai grindys įšyla tiek, kad gali sušildyti ir patalpos orą. Šildomos grindys nuo grindinio šildymo daugiausia skiriasi vandens temperatūros valdymu. Šildomos grindys daugiau taikomas tualetams, vonioms įrengti, prie baseinų, o grindinis − gyvenamosioms patalpoms šildyti.

Nors grindinio šildymo įrengimas yra iki 2 kartų brangesnis už radiatorinį, bet oro temperatūros pasiskirstymas per patalpos aukštį yra artimesnis idealiam (sveikiausiam žmogaus organizmui). Malonu, kai kojoms šilta, o galvai vėsiau. Dėl palankesnio temperatūrų pasiskirstymo per patalpos aukštį galima gauti 1−2 laipsniais žemesnę vidutinę oro temperatūrą, palyginti su radiatorine sistema, ir taip sutaupyti iki 10% kuro. Patogumas, kurį teikia temperatūra, lemia, kad ši šildymo rūšis sudaro nemažą šildymo sistemų dalį, kuri pamažu auga. Dėl žemos vandens temperatūros tokia sistema idealiai tinka su dujiniu kondensaciniu katilu arba su šilumos siurbliu.

Grindjuostinė šildymo sistema – tai pagal visą patalpos perimetrą išdėstyti siauri ir žemi konvektoriai, kurių išorė apiforminta panašiai kaip grindjuosčių. Dėl savo mažų matmenų ši šildymo sistema negali skleisti pakankamo kiekio šilumos, kurio užtektų mums įprasto būsto patalpoms šildyti. Patalpos turėtų turėti mažus šilumos nuostolius, kad minėta sistema galėtų juos padengti. Todėl gyvenamosiose patalpose ši sistema naudojama retai. Dar vienas reikalavimas – negalima prie sienos priglausti baldų, nes ta grindjuostės vieta neskleis į patalpą šilumos. Šios priežastys smarkiai apriboja grindjuostinės šildymo sistemos populiarumą.

Maždaug prieš 15 metų Vakarų Europoje palaipsniui pradėjo plisti sieninis šildymas. Jo įrengimas panašus į šildomų grindų, tiktai sienoje. Prie aukštesnės kainos (apie 2 kartus brangiau už radiatorinį šildymą) čia prisideda dar vienas trūkumas – ne toks geras ir tolygus temperatūrų pasiskirstymas patalpoje. Kaip vieną iš neesminių trūkumų šiandien galima paminėti kol kas dar gerai laiko neišbandytą technologiją. Ši sistema plinta lėtai, nes gyvenamosiose patalpose paprastai nėra poreikio turėti šildomą sieną. Be to, techniškai ją įrengti sunkiau, be to, sumažinamas naudingas patalpos plotas.

Tradiciniai ir modernūs (atsinaujinančios energijos) šildymo būdai

Prie tradicinių energijos šaltinių priskiriamos iškastinės (neatsinaujinančios) kuro rūšys. Tai anglys, durpės, nafta, suskystintos dujos ir gamtinės dujos, taip pat elektra, gauta jais naudojantis.

Atsinaujinančios energijos šaltiniai – mediena, saulės, vėjo energija ir elektra, gauta jais naudojantis. Tačiau modernūs šildymo būdai gali būti ir su tradiciniais, ir su atsinaujinančios energijos šaltiniais.

Nepaisant to, kad pasaulyje sparčiai populiarėja atsinaujinančios energijos naudojimas ir jis pinga, bet kol kas ši energija yra brangesnė už tradicinius energijos šaltinius.

Atsinaujinančios energijos šaltiniai šiandien naudingi tik tada, kai jų vienetiniai galingumai yra gana dideli. Privačiam vartotojui naudoti atskirus, nedidelės galios šaltinius neapsimoka. Daugelis Europos valstybių remia (kompensuoja) dalį sumos, įsigyjant įrangą, − taip skatindamas atsinaujinančios energijos rūšių vartojimas ir mažinamas gamtos teršimas. Nors Lietuvoje tokio kompensacijos mechanizmo nėra, tokios energijos vartotojų skaičius pamažu auga ir pas mus – vieni ją renkasi dėl būtinybės, kiti iš ekologinių paskatų.

Nepaisant modernių energijos šaltinių brangumo, jie turi kelis esminius privalumus, dėl kurių jie šiandien vis plačiau naudojami mūsų gyvenime. Tokie šaltiniai suteikia autonomiškumo, nepriklausomybę nuo energijos tiekėjų, sumažina papildomo darbo ir rūpesčio, saugo aplinką nuo papildomos taršos.

Panagrinėkime keletą pavyzdžių. Atskiros sodybos šeimininkas, turintis tik mediena kūrenamą katilą vasarą turi šiek tiek nepatogumų šildant karštą vandenį (reikia daug darbo ir rūpesčio). Galima naudoti elektrą, bet tai yra brangu ir kol kas neaišku, kiek elektra pabrangs po kelių mėnesių, uždarius atominę elektrinę. Natūralu, kad jis stengiasi išnaudoti saulės šilumą vandeniui šildyti ir arba pats konstruoja pigų saulės kolektorių, arba perka brangesnį gamyklinį su aukštesniu naudingumo koeficientu. Nesvarbu, kad toks kainuoja daugiau ir neatsiperka (atsipirkimo laikas – daugiau nei 15 metų), tačiau suteikia daugiau patogumo.

Kitas pavyzdys − šiluma tiekiama šilumos siurbliu iš grunto. Šiuo atveju į balą kritęs, sausas nekelsi. Šiltuoju metų laiku gruntas atšyla ir kompensuoja paimtą iš jo šilumą per šildymo sezoną. Jeigu dar ir vasarą bus šildomas karštas vanduo ir vėsinamas gruntas, kitais šildymo sezonais grunto temperatūra bus vis žemesnė, reikės vis daugiau elektros šilumos siurbliui veikti, brangs jo tiekiama šiluma. Taigi, vasarą šildant karštą vandenį saulės kolektoriumi, būsime užtikrinti, kad grunto šiluma spės atsikurti.

Pavyzdžiui, turinčius dujinį katilą, įsirengti saulės kolektorių gali paskatinti ekologiškas mąstymas. Bus sunaudojama mažiau dujų, išmetama mažiau teršalų. Juk taip malonu, kai žinai, kad turi pažangią įrangą ir saugai aplinką (kurioje pats gyveni).

Išvada – ateityje bus populiarios kombinuotos sistemos

Dėl palankiausio temperatūrų pasiskirstymo ir higieniškų sąlygų populiariausia yra vandens šildymo sistema (nekelia ir neskleidžia dulkių, santykinai nedaug sausina orą ir pan.). Orinė šildymo sistema, dažniausiai nuo židinio, naudojama retai ir dažniau − ne nuolat gyvenamose patalpose. Radiatorinė (klasikinė) šildymo sistema dėl savo pigumo ir paprastumo sunkiai užleidžia poziciją grindiniam šildymui. Grindinio šildymo privalumas tas, kad jam pakanka žemų temperatūrų, kurioms esant veiksmingai dirba šilumos siurbliai ir dujiniai kondensaciniai katilai. Todėl grindinis šildymas lėtai, bet palaipsniui populiarėja.

Šilumos šaltinio rūšis priklauso nuo finansinių galimybių, būsto dydžio ir vietos. Didžiausia miesto daugiabučių dalis šildoma centralizuotai tiekiama termofikacine šiluma. Maža dalis šildosi gamtinėmis dujomis. Ten, kur gamtinių dujų nėra, įrengiami malkomis kūrenami katilai. Šilumos siurbliai mažoms patalpoms yra per brangi investicija. Vienam kitam kambariui šildyti galima panaudoti tiesiog elektrinius radiatorius.

Individualiuose namuose, jeigu yra gamtinės dujos, paprastai įrengiamas tradicinis arba kondensacinis dujinis katilas, o rezerve dažniausiai būna malkomis kūrenamas katilas. Atsakymas į klausimą, ar verta įsirengti kondensacinį katilą vietoje tradicinio, nėra toks vienareikšmiškas, kaip atrodo. Kondensacinio katilo privalumas tas, kad jis gali sutaupyti iki 15−20 ir net iki 35 proc. dujų (palyginti su šiuolaikiniais tradiciniais arba su senais sovietiniais katilais), tačiau trūkumas tas, kad jis yra gerokai brangesnis. Žinoma, kad sutaupytų dujų sąskaita kondensacinis katilas turi atsipirkti. Kuo daugiau dujų sunaudojama, tuo greičiau atsiperka investicijos. Jeigu priimtinas atsipirkimo laikas yra 4−6 metai, tai kondensacinį katilą verta įrengti patalpoms, kurių šildomas plotas yra didesnis nei 80−100 kv. m. Mažesnes patalpas verta šildyti tradiciniu dujiniu katilu. Mažų dujų kiekių taupyti neskatina ir dujų kainodara. Sunaudojantiems mažiau kaip 800 kub. m dujų per metus, dujų kaina yra > 40 proc. didesnė, palyginti su sunaudojančiais 801−20 000 kub. m dujų per metus.

Jeigu nėra galimybės įsivesti dujų, šildoma malkomis. Jei leidžia finansinės galimybės ir yra atitinkamos sąlygos, žmonės įsirengia šilumos siurblius. Šiuo metu taip pat populiarėja katilai, galintys deginti medienos granules. Atsižvelgiant į granulių talpyklos dydį, prie katilo gali nereikėti prieiti nuo kelių dienų iki kelių savaičių, o šilumos kaina prilygsta gamtinių dujų kainai. Nelabai didelėms patalpoms šildyti, vidutiniškai iki 150 kv. m ploto, galima naudoti skystojo kuro arba suskystintų dujų katilą. Šiuo atveju galima naudoti palyginti nedideles plastikines kuro talpyklas arba nedidelius plieninius suskystintų dujų rezervuarus.