Gontiniai stogai

Gontai  (šindeliai, medinės čerpės) turi daugiametę istoriją, siekiančią ne vieną amžių ir iki šiol yra vertinami ir naudojami dėl ypatingų savo savybių: ilgaamžiškumo, ekologiškumo, nepakartojamos išvaizdos, patikimos pastato apsaugos nuo bet kokių neigiamų atmosferos poveikių. Dėka pagrindinio savo privalumo – galėjimo „kvėpuoti“, po tokia danga nesusidaro kondensatas. Tokia danga, lyjant lietui, esant stipriam vėjui, krušai, nekelia triukšmo,  ir svarbiausia, yra žmogaus ir gamtos ryšio bei darnumo su jus supančiu gamtiniu landšaftu, įsikūnijimas.

Gontai (vok. holzschindeln) – tai stogų ir fasadų danga, gaminama pagal seną vokiečių technologiją iš rinktinės vertingų rūšių medienos: maumedžio ar ąžuolo. Lietuvoje, dar kartais naudojama drebulės mediena, o kitose šalyse, tokiose kaip Kanada - raudonasis kanadietiškas kedras, vidurio Vokietijoje - bukas.

Istorija
Visose žemės rajonuose, kurie pasižymi turtinga miškų augmenija, medinės čerpės buvo naudojamos nuo pat šių žemių apgyvendinimo. Vinių  tuo laiku dar nebuvo, todėl atskiros čerpelės buvo tiesiog sudedamos eilėmis ant stogo ir tvirtinamos mediniais tašais bei prispaudžiamos akmenimis. Alpių rajone, dar ir dabar dar galima rasti taip dengtų stogų. Iki šiol skelti gontai išlieka pačia seniausia čerpinės dangos forma. Ši čerpinės dangos forma, buvo gaminama skeliant medieną išskirtinai rankiniu būdu. Netgi po to, kai atsirado pjūklai, gontai ir toliau buvo gaminami skeliant medieną. Juk pjaunant medieną pjūklas perpjauna medienos pluoštą, o skeliant rankiniu būdu, mediena atsiskiria išilgai pluošto ir lieka nepažeista per visą gonto ilgį.

Istoriniai šaltiniai patvirtina, kad dauguma vėlyvųjų viduramžių visuomeninių ar valstiečių namų stogai buvo dengti medinėmis čerpėmis, gontais. Ir tik kai naudojimosi miškais teisė perėjo į žemvaldžių rankas ir reikalinga statyboms mediena turėjo būti perkama iš jų, namų su mediniais stogais dalis sumažėjo. Nors ir tada, kai kuriuose Europos rajonuose jie liko dominuojančia stogų dangos forma. Transporto vystymasis ir pramoninė kitų stogų dengimo medžiagų gamyba taip pat tapo svarbia namų kiekio su mediniais stogais sumažėjimo priežastimi.

Techninės savybės

Niekas neneigia, kad medinis namas sukuria nepakartojamą, naudingą sveikatai mikroklimatą, paliekantį optimalų oro drėgnumą namo viduje. Lygiai tokį patį poveikį turi ir medinė gontų ar skiedrų danga. Visoms rinkoje parduodamoms dangoms suteikiama 5 - 20 metų garantija. Tai nemažai, tačiau gontų danga, galima drąsiai teigti, tarnaus 100 ir daugiau metų. Kokybiškai dengiant gontais stogą, dažniausiai trimis sluoksniais, danga sieks 3 cm ir daugiau, užtikrinant visišką hermetiškumą. Taigi, tokiu būdu, žiemą vyksta šilumos akumuliavimas pastoginėje erdvėje, o pati danga tarnauja šimtą ir daugiau metų nereikalaujant papildomos priežiūros. Iš pažiūros trapi danga užtikrina patikimą apsaugą nuo lietaus, vėjo, kaitros, šalčio. Per lietų, gontų čerpelės nuo drėgmės pabrinksta ir danga sandariai susiglaudžia. Po lietaus džiūdamos čerpelės truputį išsigaubia, tuo užtikrindamos praputimą ir perteklinės drėgmės pašalinimą. Dėl to, kad dangos mediena  „kvėpuoja“ ir montuojant padaromas oro tarpas tarp dangos ir stogo konstrukcijos, vyksta stogo ventiliavimas, kas ženkliai prailgina nešančiųjų konstrukcijų ir pačios dangos tarnavimo laiką. To dėka, tokiame name vasarą bus vėsu, nes medinė danga stipriai neįkaista, o žiemą, medinis dangos sluoksnis sulaikys dalį namo atiduodamos šilumos.

Techninės maumedžio ir ąžuolo medienos savybės, joje esančios rauginės (taninai) medžiagos, daro dangą ypač atsparią aplinkos poveikiui. Statant namą nereikia montuoti stiprios stogo konstrukcijos, kas ypač svarbu įrengiant mansardą. Dangą galima montuoti ir esant žemoms temperatūroms. Kai kuriose Europos šalyse paplito ir pastatų fasadų apdaila gontais. Tai įtakoja minimalios išlaidos sienų dangų priežiūrai. Medinė gontų danga – tai elementas pritraukiantis aplinkinių žvilgsnius, taip pat reikalaujantis atitinkamo stilistinio ir architektūrinio sprendimo.  Tai architektūrinės saviraiškos būdas, leidžiantis įgyvendintis pačius drąsiausius sprendimus.

Gamyba
Gontai – vienetiniai natūralios medienos stogo dangos gaminiai. Kiekviena čerpelė gaminama atskirai, pagal vokišką technologiją, laikantis visų normų ir vokiško standarto DIN 68119 reikalavimų. Gamybos metu, čerpelė praeina apie 10 technologinių operacijų, kiekvienos metu kruopščiai tikrinant kokybę.
Pradžioje vyksta kruopštus medienos parinkimas. Parenkama bešakė brandaus miško mediena, turinti tankias metines rieves. Atrinkta mediena, pjaustoma į reikalingo ilgio ruošinių kalades. Po to šalinama balana, t.y. jauna, ne tokia atspari puvimui, mediena. Iš paruoštos kaladės atskeliami ruošiniai, 4 - 5 būsimų gontų storio lentelės. Šioje stadijoje, vyksta pagrindinis medienos kokybės tikrinimas. Būtent čia pastebimi visi galimi medienos defektai – paslėptos šakelės, įvijumas, sakų kišenės, išilginiai medienos įskilimai ir kt.

Lentelės skeliamos į gontų vienetinius ruošinius. Jei ruošinio galai neatitinka kokybės reikalavimų, iš jų gaminami trumpesnio ilgio ruošiniai skirti pirmai dengimo eilei ar gontai mažiems paviršiams dengti.
Kitos operacijos metu, sulyginami išilginiai 6-25 cm pločio ruošinio kraštai suteikiant gontui visu ilgiu vienodą plotį.
Ruošiniui suteikiama pleišto forma. Obliuojama tik vidinės pusės dalis , kad drėgmė nepatektų į pažeistą medienos sluoksnį. Dažniausiai gontų galai nuskeliami 45 laipsnių kampu, tokiu būdu suteikiant jam galutinę formą atitinkančią vokiško standarto DIN 68119 reikalavimus. Paruošti gontai dar kartą rūšiuojami, džiovinami ir pakuojami. Pakuojami po 1 m2, skaičiuojant 3 sluoksnių dengimui, kad būtų patogu vesti apskaitą perkant ar dengiant. Labiausiai paplitę 40 cm ilgio gontai. Skirtingiems tikslams ir plotams, naudojami ir skirtingo ilgio gontai.

Montavimas

Teisingas gontų montavimas užtikrina jų tarnavimo ilgaamžiškumą. Todėl pasirenkant montuotojus reikia ypatingai kreipti dėmesį į jų kvalifikaciją. Vienintelė ribojanti sąlyga gontų panaudojime yra dangos nuolydis. Jis turi būti 18 laipsnių ir daugiau. Kuo didesnis dangos nuolydis, tuo geriau, nes ilgėja gontų eksploatacijos laikas. Dengiama trimis sluoksniais. Pavėsines ir fasadus užtenka uždengti ir dviem.
Sumontavus gegnes, dengiama plėvelė, apsauganti nuo darganos montavimo metu, tuo prailgindama stogo konstrukcijos tarnavimo laiką. Plėvelė reikalinga tik tam, kad po medine danga nesusidarytų kondensatas. Jeigu palėpė bus įrenginėjama kaip gyvenama patalpa, turi būti atliekami ir šiltinimo darbai.

Kad po danga geriau cirkuliuotų oro srautai, rekomenduojama montuoti grebėstavimą groteliniu principu, o ne kaip ištisinį paklotą. Gontų danga nėra sunki (15-18 kg/ m2), todėl nereikia montuoti gremėzdiškos konstrukcijos. Pradžioje montuojami išilginiai tašeliai, ant kurių montuojami grebėstai. Grebėstavimui naudojami 50x50 ar 40x40 mm tašeliai. Montuojami gontai eilėmis, klojant nuo apačios į viršų, tarp jų paliekami nedideli tarpeliai, kad prie temperatūros ir drėgmės svyravimų mediena galėtų netrukdomai plėstis. Gontai tvirtinami prikalant cinkuotais ar variniai vinimis. Vinys pasislepia dengiant sekančius sluoksnius. Montuojant gontus, montavimo siūlės turi sluoksniais nesutapti ne mažiau kaip 2 cm. Tai montavimą daro pakankamai sudėtinga procedūra, nes kiekvieną toliau einančią lentelę reikia parinkti, kad siūlės nesutaptų su apatiniais sluoksniais.

Užbaigiamieji elementai gali būti montuojami iš tų pačių gontų ar naudojant maumedžio ar ąžuolo lentas. Galima naudoti ir varinės ar plieninės skardos lankstinius. Lietaus sistema taip pat gali būti taikoma įvairi – teik tradicinė metalinė, tiek maumedžio latakai su dekoratyviniais vandens nuleidimais iš grandinės ar pan. 100 m2 dangos montavimui, įskaitant stogo konstrukciją, grebėstavimą ir pačių gontų dengimą, reikia sugaišti 15 - 25 dienas. Gontai fasadinėse dangose klojami min 2 sluoksniais. Tai reiškia, kad tik puse medinės čerpelės ilgio tiesiogiai veikiama aplinkos sąlygų. Skiriasi ir grebėstavimo žingsnis, bei kai kurie užbaigiamieji elementai. Kaip nedidelį gontų dangos trūkumą galima įvardinti tik tai, kad jų montavimas reikalauja rankų darbo, sudėtingi mechanizmai praktiškai nenaudojami. Dėl to pagreitinti montavimo darbus nelabai gaunasi.

Medienos rūšys
Maumedis (Larix decidua) - tai visžalis spygliuotis. Maumedžio mediena laikoma viena iš kiečiausių tarp spygliuočių. Tačiau kartu, tai elastinga, skali, sakinga ir atspari drėgmei mediena. Išorinė balaninė mediena gaminant gontus pašalinama. Mediena turi rausvai rudą atspalvį. Lyginant su ąžuolu, ji nedaug nusileidžia jam kietumu, tačiau lenkia atsparumu. Be to dėl ypatingos sakų sudėties su laiku maumedžio mediena tik tvirtėja. Maumedžio mediena pasižymi ir gydomosiomis savybėmis dėl joje esančių antioksidantų ir biologiškai aktyvių maistingųjų medžiagų. Maumedinius gontus galima sandėliuoti nors ir šimtą metų ir jie vis tiek tiks montavimui. Maumedinių gontų privalumas remiasi unikaliomis maumedžio savybėmis:

- didelis atsparumas puvimui ir vabzdžių be kitų kenkėjų pažeidimams;
- didelis nusidėvėjimo laikas;
- pačios medienos struktūros grožis ir jos dekoratyvinės savybės.

Ąžuolas (Quercus robur) - plačiai paplitęs vasarą žaliuojantis lapuotis, pasižymintis tvirta, kieta šerdimi. Tamsiai ruda šerdis apsupta šviesia balanine mediena, kuri nenaudojama gontų gamyboje. Dėka didelio kiekio joje esančių rauginių medžiagų mediena yra atspari išorės veiksniams ir puvimui. Oro sąlygos labai lėtai įtakoja medienos nusidėvėjimą. Ąžuoliniais gontais rekomenduojama dengti  dangas, reikalaujančias ypatingos kokybės. Dėl didesnės nei maumedžio balanos, mažėja gontų gaminimo išeiga, kas sąlygoja didesnę jų kainą. Kaip nedidelį trūkumą galima įvardinti trumpesnį nei maumedinių gontų tarnavimo laiką.