OSMOSAS - KAS TAI?

Visi žino, kad negalima gerti jūros vandens. Bet kodėl? Į šį klausimą padeda atsakyti Osmoso dėsnis. Osmosas (gr. osmos – postūmis, slėgimas) – tai savaiminė tirpiklio difuzija (skverbimasis) pro pusiau laidžią membraną iš mažesnės koncentracijos tirpalo į didesnės koncentracijos tirpalą. Pusiau laidi membrana yra tokia, kuri praleidžia vandenį, bet nepraleidžia jame ištirpusių medžiagų. (…) Taigi, jei išgertume vandenyno vandens, tai per pusiau laidžias žarnyno sieneles iš mūsų kraujo, – kuriame mažiau ištirpusių medžiagų, negu skystyje, kurį išgėrėme, – vanduo iš organizmo pradės tekėti į žarnyną, kuriame išgertas vanduo yra sūresnis. To pasėkoje mūsų kūnas staigiai neteks vandens.

Dėl osmosinio slėgio (…) išgertas vanduo per žarnyno sieneles patenka į kraują. Tačiau kaip sėkmingai vanduo, dėka osmosinio slėgio, pateks į kraują, priklauso nuo tirpalo koncentracijos, t. y. nuo vandenyje ištirpusių druskų arba nuo bendros vandens mineralizacijos. Kraujo ir visų kūno skysčių sudėtis reguliuojama labai tiksliai, o osmosinis slėgis tame valdyme atlieka svarbų vaidmenį. Tai, kaip išgertas vanduo pateks į kraują ir ląsteles, priklauso nuo vandens bendros mineralizacijos.

Jei, pavyzdžiui, išgeriame daug mažos mineralizacijos vandens, kuris lengviau patenka į kraują, tada kraujyje sumažėja jame ištirpusių medžiagų, ir – pagal osmoso dėsnį – vanduo iš kraujo pradeda tekėti į ląsteles, kuriose ištirpusių medžiagų koncentracija yra didesnė. O gerdami didelės mineralizacijos vandenį, kuriame ištirpusių medžiagų yra daug (nuo 2 iki 12 g/l), pakankamu kiekiu vandens ląstelių neaprūpinsime, nors kraujyje vandens būtų daug. Kūnas sunkiai įsisavina didesnės mineralizacijos vandenį, bet lengvai įsisavina mažai mineralizuotą vandenį. Net ir didelis kiekis išgerto vandens gali nepadėti, jei nekreipsime dėmesio į vandens kokybę.

(Parengta pagal A. Žarskaus knygą „Rūgštus sveikatos skonis” 2019 m.)