Ekovatos ir akmens vatos palyginimas

Šios medžiagos yra skirtingos visomis prasmėmis. Akmens vata tai mineralinė vata. Ekovata - celiuliozės pluošto organinė medžiaga. Ekovata yra ekologiška biri medžiaga, tuo tarpu akmens vatoje daug formaldehidų, kurie atlieka "surišimo" funkciją. Teoriškai ir dokumentiškai šių medžiagų šiluminės savybės labai panašios. Ekovatos šilumos laidumas (λ) yra 0,037 W/mk, akmens vatos laidumas yra panašus, vadinasi 20 cm storio sluoksnio šiluminė varža (R) teoriškai abiejų medžiagų panaši ir siekia 5,4 m²·K/W. Bet ar iš ties šie rodikliai tokie patys ir praktikoje? Vokietijos bei daugumos šalių mokslininkai, tuo tarpu ir mes, ištyrėme ir nustatėme, kad ekovata pasižymi geresnėmis šilumos bei garso izoliacijos savybėmis. Pavyzdžiui stogas apšiltintas 20 cm ekovatos ir akmens vatos sluoksniu perkaista nevienodai. Apšiltintas akmens vata stogas perkaista per 3 - 4 valandas, tuo tarpu apšiltintas stogas ekovata tik per 12 val. Kodėl taip yra? Pirmiausia todėl, kad ekovata pasižymi ypač smulkiu pluoštu. Dėl smulkaus pluošto ekovata susiriša tarpusavyje, sudarydama vientisą besiūlį izoliacijos sluoksnį. Taip pat ji yra biri medžiaga ir dėl šių priežasčių nelieka sujungimo siūlių dėl ko dažniausiai ir patiriami šilumos nuostoliai. Degumas abiejų medžiagų yra panašus, akmens vatos teoriškai šiek tiek geresnis. Štai termografinis ekovatos bei mineralinės vatos bandymas: https://ekovata.lt/lt/docs/termografinio_tyrimo_analize.pdf
Drėgnumą ekovata priima gana palankiai ir sugeba jį išgarinti natūraliai kaip ir medis, tuo tarpu akmens vata yra daugiau sintetinis pluoštas, todėl drėgmę sugeria, tačiau sunkiai išgarina.

Ekovatos šilumos laidumo koeficientas yra 0,039 W/m2K, t. y. 20 cm storio ekovatos varža R= 5,13. Nors fizikinė akmens vatos ir ekovatos varža yra tokia pati, bet reali ekovatos varža yra geresnė, nes ekovata yra besiūlė šiltinimo medžiaga – visas šiltinamas plotas padengiamas vientisu sluoksniu, be siūlių. Tai leidžia pasiekti geresnį šiltinimo efektą, nei naudojant lakštinę šiltinimo medžiagą, pvz., akmens vatą, nes yra paskaičiuota, kad jei sujungimo siūlės siekia 1% šiltinamo ploto – per jį gali išeiti iki 40% šilumos. Taigi, fizikinė, deklaruojama ir reali apšiltinamo sluoksnio varža gali ženkliai skirtis. Taip pat iš esmės skiriasi ir mikroskopinė šių vatų struktūra. Akmes vatos struktūra yra plaušelinė, todėl ji sugeria drėgmę kaip kampinė, o ekovatos struktūra yra vamzdelinė, todėl ji drėgmės savyje nekaupia, o išleidžia per save į aplinką. Kadangi ekovata gaminama iš celiuliozės, tai jos savybės labai artimos medienai, aišku jei ant jos tiesiogiai pateks vanduo, tai ji sušlaps, bet ir vėl išdžius. Vienas iš ekovatos panaudojimo būdų yra šlapias šiltinimo būdas, kai ekovata užpurškiama ant šiltinamo paviršiaus, dažniausiai rąstų sienos, o išdžiuvusi ji sukietėja, pasidaro kaip minkšta plokštė, nes sudrėkinus celiuliozę išsiskiria natūralūs klijai – ligninas. O natūralioj aplinkoj ekovatos drėgmė, kaip ir medienos, svyruoja priklausomai nuo aplinkos drėgmės. Ekovata priskiriama sunkiai degių medžiagų grupei. Ji nedega atvira ugnimi, tik smilksta, kaip ir bet kuri organinė medžiaga. Gaisro metu iš boro druskų išsiskiria kristalizacinė drėgmė, kuri neleidžia ekovatai degti, tuo pačiu apsunkindama ugnies patekimą prie pastato konstrukcijų.