Sienojų gamyba ir sienų rentimas

Sienojų rentimas yra vienas svarbiausių ir atsakingiausių namo statybos etapų. Nuo to, kaip teisingai bus suręstos sienos, priklausys namo tvirtumas ir sandarumas. Todėl labai svarbu pasirinkti kvalifikuotą gamintoją išmanantį sienojų rentimo principus.

Medienos kokybė

Tvirčiausia būna brandi mediena, todėl pageidautina, kad namui statyti būtu naudojami ne plonesni nei 20 cm (plongalyje) rąstai. Medžiai turėtų būti pakankamai tiesūs, su kuo mažiau iškritusių šakų, jokiu būdu neturi būti su įpuvusia šerdimi. Jau miške apžiūrint medieną reikia atkreipti dėmesį, ar nėra pamėlusių ratilų ant rąstų galų. Pušis - tvirta, tačiau labai greitai pažeidžiama pušies mėlio grybo, mediena. Geriausia, kai mediena kuo greičiau išvežama iš miško ir apdirbama - išpjaunami sienojai. Sausuoliai, ligų ar kenkėjų pažeisti taip pat nenaudojami namui statyti.

Tašo pjovimas

Parsivežus medieną, ji išpjaunama, o likusi žievė pašalinama. Jeigu namas bus statomas iš apvalių rąstų - juos reikia ypač kruopščiai nužievinti. Blogai atlikus šį darbą, mediena po žieve mėlsta, gali įsiveisti kinivarpų. Apipjaunant rąstus reikia nepamiršti, kad jei pageidaujate gauti 20 cm storio sienas, pjauti reikia 22 cm storio tašus. Tie 2 cm aukojami nuodžiūviui, obliavimui, šlifavimui. Dažnas išsipjovęs 20 cm storio sienojus vėliau stebisi, kodėl tik 18 cm storio sienos...

Džiovinimas

Išpjovus medieną yra du galimi pasirinkimai. Pirmasis ir prastesnis - iš viso nedžiovinti ir tikėtis, kompensacinis pjūvis padės išlaikyti formą. Antrasis pasirinkimas - džiovinimas. Čia vėlgi du variantai - džiovinti džiovykloje arba natūraliai rietuvėse. Natūralus džiovinimo būdas sutaupo pinigų, tačiau porai metų nukelia statybas. Taip pat atsiranda rizika dėl medienos kokybės - sušlapę rąstai gali pradėti gesti, per ilgą laiką juose gali įsiveisti kenkėjų. Todėl labai svarbu rąstus tinkamai sandėliuoti.

Natūraliai džiovinant, išpjauti tašai į rietuves dedami su tarpais (apie 5-7 cm iš visų pusių). Rietuvės turi būti pakeltos nuo žemės bent 20-30 cm. Vienoje eilėje rekomenduojama sudėti ne daugiau kaip 5 rąstus. Jie perdengiami tašeliais (maždaug kas 1-1,5 m), ant pirmosios eilės kraunama antra rąstų eilė. Pačios rietuvės kraunamos tokiose vietose, kur negalėtų laikytis drėgmė, nesikauptų lietaus vanduo. Tarp rietuvių reikia palikti didesnį tarpą, kad oras galėtų laisvai cirkuliuoti ar esant reikalui galima būtų prieiti ir patikrinti medienos kokybę. Šie tarpai ypač svarbūs pastebėjus, kad atsirado biologinių kenkėjų ir medieną prireikia papildomai apdoroti antiseptikais. Tai nesunku padaryti ir sodininko purkštuvu, žinoma, naudojantis apsaugos priemonėmis. Natūraliai džiovinti geriausia turėti laikiną pastogę. Galima dengti laikiną stogą iš plėvelės, tačiau jis turi būti pakeltas virš rąstų ir niekur nesileisti žemiau jų - kad mediena gerai vėdintųsi. Rekomenduojama nutepti rąstų paviršių antiseptikais. Tai papildomai apsaugos nuo pušies mėlio ir kitų kenkėjų, o kartu ir dalinai sumažins sandėliuojant padarytų nedidelių klaidų neigiamą poveikį. Senoliai rąstus rietuvėse natūraliai džiovindavo nuo 3 iki 5 metų, deja, nūdienoje retas kuris gali tiek sau leisti. Džiovinant trumpiau, rąstai gali išdžiūti netolygiai - rietuvės išorėje esantys rąstai išdžiūsta geriau, o rietuvės vidinėse eilėse esančiuose rąstuose lieka daugiau drėgmės. Statant iš tokios medienos tarp rąstų gali atsirasti plyšių.

Džiovinant džiovyklose, mediena tolygiai išdžiovinama iki 18-20 proc. drėgnumo. Visas procesas trunka nuo 3 iki 6 savaičių. Džiovinimo procesą kontroliuoja speciali įranga, turinti drėgnumo matuoklius. Šių prietaisų daviklių ilgis yra nuo 5 iki 10 cm (tiek jie įsiskverbia į rąsto vidų), tik tokie matuokliai rodo realų džiūvimo procesą tašo viduje. Galutinis drėgnumas matuojamas specialiais prietaisais rąsto pjūvyje, bet ne rąsto paviršiuje. Džiovinta džiovykloje mediena turi daugelį privalumų - ji beveik maksimaliai susitraukusi, visi įtrūkimai, kurie natūraliai džiūstant atsirastų tik po 2-3 metų, jau atsiradę, ir, be abejo, sausoje medienoje nesiveisia nei kinivarpos, nei mėlio grybas. Kiaurai sutrūkę rąstai eliminuojami iš gamybos proceso. Tai didelis privalumas palyginti su statyba iš nedžiovintų rąstų, juk sutrūkusių rąstų sienoje pakeitimas kainuoja nemažą pinigų sumą. Jei kai kurie iš džiovyklos išimti rąstai šiek tiek susisukę, jie gali būti išlyginami obliuojant, taip gaunama taisyklinga forma. Taigi, džiovinant džiovyklose per labai trumpą laiką galima gauti pakankamai sausą ir patikimą medžiagą rąstiniam namui statyti.

Namo sėdimas ir konstrukcijų įrengimas

Rąstų sėdimas - tai rąstų aukščio mažėjimas, kuris atsiranda medienai džiūstant bei gniūžtant veikiant viršuje esančių rąstų ir stogo svoriui. Paprastai sėdimas sudaro 4-6 proc. nuo bendro sienos aukščio. Tai natūralus procesas, trunkantis 2-4 metus, apie kurį pamiršus, tenka smarkiai nusivilti. Namo sėdimas - normalus procesas, tačiau kartais reikia rąstams padėti susirasti „teisingą" vietą. Pastebėjus, kad kažkuris rąstas pakibo ir atsirado tarpas tarp rąstų, pakanka keliskart stipriai stuktelėti (kad nesuskaldytumėte sienojaus reikia naudoti medinio tašo gabaliuką) per rąstą didesniu plaktuku iš plyšio atsiradimo pusės. Dažniausiai apie sėdimą pamirštama dar projektavimo stadijoje, planuojant sienų aukštį iki perdangos sijų. Vidutiniškai turėtume skaičiuoti, kad namo siena pirmajame aukšte sumažės apie 7-10 cm. Į tai būtina atkreipti dėmesį įrengiant langus, duris ir karkasines sienas. Tarp lango ir virš jo esančio rąsto paliekamas 7-10 cm tarpas, ir jis apšiltinamas izoliacine vata. Pats langas tvirtinamas į sienas per specialią, dar vadinamą T, konstrukciją. Ji leidžia rąstams sėsti, o langui ar durims likti savo vietoje. T konstrukciją sudaro 5 x 5 cm tašelis, įleistas į išpjovą namo sienos lango angoje ir prie jo prikalta 4-5 cm storio lenta. Jei būtina, abi lango tvirtinimo konstrukcijos viršuje sujungiamos lenta. Karkasinės konstrukcijos taip pat tvirtinamos su galimybe rąstams judėti žemyn, paliekant tuos pačius 7-10 cm nuo viršaus, o atsiradęs plyšys uždengiamas platesniu apvadu. Tai tik vienas iš būdų. Kolonos privalo turėti galimybę būti sutrumpintos specialiu reguliavimo varžtu, aukščio keitimo tašeliais arba tiesiog laikas nuo laiko pjūklu trumpinamos, kol namas nustos sėdęs. Visi būdai tinkami ir naudojami atsižvelgiant į konstrukcijos ypatumus. Kolonose-atramose, naudojamose prie namo priblokuotuose statiniuose (garažuose, katilinėse), reguliavimo varžtų dažniausiai nebūna. Tačiau vėlgi būtina numatyti, kad rąstai sės, o garažo konstrukcijos - ne. Tokiu atveju skaičiuojamas visos sienos aukščio sumažėjimas. Tai yra, jei siena yra 4 m aukščio ir pastatyta iš nedžiovintų 17-20 cm aukščio rąstų, ji gali sumažėti 20-25 cm. Jei tarp namo ir garažo stogo gegnių konstrukcijų bus paliktas tik 10-15 cm tarpas, jo aiškiai nepakaks. Namo sienos pakibs, nebegalės sėsti, rąstai atsiradus laisvumui deformuosis...ir greičiausiai nebepataisoma.

Svarbūs sienų rentimo momentai

Išdrožos gylis. Apipjauti rąstai apdirbami staklėmis ar rankiniais įrankiais. Padaroma išilginė išdroža. Būtina sąlyga - iš jos turi būti pašalinta pakankamai medžio, kad sienojai galėtų vienodai ir netrukdomai sėsti. Pašalinus per mažai medžio - rąstai tose vietose atsiremia vienas į kitą ir nebegali daugiau sėsti - susidaro plyšiai tarp rąstų. Skandinavijoje reikalaujama, kad išdroža būtų ne mažiau kaip 2 cm gylio. Jos plotis gyvenamajam namui paprastai būna nuo 12 cm, taigi ploniausia sujungimo vieta gaunasi 14 cm storio (20 cm storio sienoms). Technologinės įpjovos daromos siekiant skatinti medžio trūkimus viršutinėje rąsto dalyje. Ji vėliau bus uždengta ant viršaus eisiančio rąsto. Trūkimų atsiranda medienai džiūstant, todėl dalis gamintojų įpjovas daro prieš kraunant rąstus į rietuves. Reikėtų nepamiršti pašalinti pjuvenas iš įpjovos ir nupurkšti antiseptikais. Ši technologija dalinai sumažina rąsto trūkimus šonuose, tačiau visiškai jų nepašalina...

Hidroizoliacija. Ant pamato pirmiausia klojama hidroizoliacija (pvz., ruberoidas), po to dedama impregnuota arba maumedžio lenta ir tik tada - pirmasis rąstas. Paprastai rąstai išlenda už pamato 2,5-3 cm, tai daroma tam, kad lietaus vanduo nepatektų tarp pamato ir rąsto, o nulašėtų žemyn. Sienos ilgis be sujungimo rekomenduojamas 6 m, daugiausia - 7 m. Norint gauti ilgesnes sienas rąstai jungiami kertėse. Bandymai jungti ilgiu, nenaudojant kertančiųjų sienų, du 6-7 m ilgio rąstus paprastai baigiasi išvirtusiomis sienomis ir sugadintu stogu. Galimi pavieniai tokio tipo jungimai, tačiau tam rreikia specialių žinių.

Perdangos. Labai gerai, kai perdangos sijos yra iš eglės medienos, jos savybės kiek kitokios nei sienoms naudojamos pušies. Užsakant projektus, reikia nepamiršti priminti architektams, kad suplanuotų perdangos sijas, numatytų jų matmenis. Taip vėliau išvengsite nesusipratimų įrengiant kaminus ir laiptines.

Gegnės. Paprastai gegnės tvirtinamos prie viršutinio rąsto. Nedaryti rąstinių skliautų, o gegnes apkalti lentomis ir apšiltinti - tai geras sprendimas, leidžiantis išvengti sėdančių sienų ir nesėdančių gegnių problemų. Skandinavai stato su rąstiniais skliautais, tačiau naudoja slenkančių gegnių sistemas, stogo sijas (ilginių sistemą), daug rąstinių pertvarų mansardoje. Jei nusprendžiama daryti rąstinius skliautus, bet nenaudoti sijų ir slenkančių gegnių sistemos, tai skliautams sėdant gegnės stovi kaip stovėjusios - jos negali žemėti, nes kietai įtvirtintos į viršutinį rąstą. Todėl dažnai po 3-4 metų matome 5-10 cm tarpus tarp skliauto rąstų, atsiranda ir kitų problemų, kurias reikia spręsti.