Tradicinės ir šiuolaikinės architektūros dermė

Daugelis iš mūsų pagalvojame apie savo nuosavus namus, savo nuosavą sodybą. Kokia ji bus, sukurta naudojantis užsienietiškame architektūros žurnale matytais sprendimais ir panaudojus užjūrio gaminius ar suręsta iš vietinių medžiagų bei saikingai papuošta tradiciniu lietuvišku dekoru, priklauso tik nuo mūsų. Kartais ir labai nedidelė detalė gali išsaugoti ar pabrėžti būtent tai, kas, tikėkimės, ir toliau bus identifikuojama kaip unikalus ir nepakartojamas paveldas, Europos paveldo sudėtinė dalis - lietuvio sodyba.

Ar tikrai vertingas mūsų, lietuvių, unikalumas, ar reikia jo bijoti, ar jį saugoti ir net atkūrinėti? O gal visa, ką mes bedarysime dirbtinai, bus tik nostalgiškos imitacijos ir geriau tapti bendros Europos piliečiais su savo ekonominės ir politinės saugos prioritetais? O tai, kam buvo lemta išlikti, tiesiog palikim, kaip etnorezervatus su keliais čiabuviais...? Teoretinių-mokslinių, filosofinių, politinių įžvalgų ar prognozių yra daug, bet gal visgi patikėkime tai savo pasąmonei, nes, kaip ir į daugelį kitų kertinių klausimų, taip ir čia nėra aiškaus atsakymo ir reikia pasirinkti tarp dviejų teiginių. Pirmojo: „tauta, kuri nevertina savo istorijos, nustoja savo harmoningo vystymosi" ir antrojo: „tauta, kuri vis žvilgčioja atgal, niekada sparčiai nežengs į priekį..."

Didžkukuliai su parmezanu

Jei pietiečiai turi gausybę įvairiausių prieskonių ir aliejų, o jų naudojimo tradicijos tęsiasi šimtmečiais, tai nuostabu - sienos atviros... važinėkim, valgykim, ragaukim, ir namo atsivežę pasigaminkim, kad svetimų kraštų įspūdžius prisimintumėme ir kitiems perduotume. Ir aitriųjų paprikų su kvapiaisiais bazilikais nebijokime savo lietuviškuose polietileniniuose šiltnamiuose pasisodinti. Bet... jei Jums vieną dieną jau pamėgti lietuviški patiekalai pasirodys prėski, be skonio, t. y. be kario, be kumyno ar be itališkų žolelių, ir Jūs pradėsite valgyti didžkukulius pasibarstę parmezanu, ką, beje, tenka pastebėti valgant lietuviškos architektūros patiekalus, tai jau liūdniau. Kol kas, atrodo, to dar nėra - mums dar skanu ir gražu tai, kas yra šalia mūsų, o tai, beje, ir vienas pagrindinių dabar taip madingos ekologijos principų. Taigi, jei Jūs jau pagalvojote apie savo sodybos kūrimą, ar atgavote begriūvančius savo tėvų ar senelių namus, neskubėkite pradėti griovimo darbų: kirsti dešimtmečiais augusių medžių ir lyginti dar ledynmečio suformuotų kalvelių bei sklype esančių, kad ir mažiausių, kauburėlių. Tai ir yra tas nepakartojamas ir vertingas mūsų protėvių palikimas, atspindintis mūsų krašto kultūrinį identitetą, o kartu tai yra ir neatsiejama Europos bei viso pasaulio kultūrinio paveldo dalis.

Svarbu! „Savo unikalumą identifikuoti privalu, ir tai yra mūsų, kaip ir kitų tautų, dvasinės harmonijos ir pusiausvyros prielaida ir garantas, be kurio ir visų žemiškų, kasdienių ekonominių klausimų sprendimai labai pasunkėja. Tuomet ir atsiranda visos emocinės ir psichologinės krizės, vertybių susimaišymas ir savo skonio pojūčio praradimas."

Dinamiškas laikmetis

Jeigu Jūs būsimas statytojas ir Jums artimos šios mintys - neskubėkite, pagalvokite. Jūsų tikslas nebus sukurti XVIII amžiaus lietuviškos trobos ar stubos kopiją. Jums teks pastatyti ir įrengti šiuolaikišką, modernų, aprūpintą visomis šiandieniniam gyvenimui būtinomis inžinerinėmis sistemomis pastatą, maksimaliai išgaunant visus techninius, pastato kokybę iliustruojančius rodiklius: šilumos tiekimo ir išsaugojimo, garso izoliacijos, šviesos pakankamumo... Tai nebus lengva todėl, kad ne tik per pastaruosius šimtmečius, bet kiekvienais metais vyksta nesustabdomi pokyčiai. Nuo praeito amžiaus vidurio, kai buvo statyta dauguma dar dabar tebestovinčių rąstinių statinių, gyvenimo sąlygos pakito daugelyje sričių:
- pakito pats gyvenimo būdas, profesinė, namų ūkio veikla
- atsirado naujų daiktų ir baldų, padidėjo jų skaičius,
susiformavo tam būtinos papildomos erdvės;
- pasikeitė kasdienio/buitinio gyvenimo technologijos - maisto ruošimas, higienos procedūros;
- atsirado naujos techninės/inžinerinės technologijos - vandentiekis, nuotekos, šildymas, apšvietimas ir kt.
- išrastos ir įdiegtos naujos medžiagos ir statybos technologijos.
Atsižvelgiant į šią dialektiką, atsirado:
- naujų erdvių: sanitarinės patalpos, laiptinės, katilinės;
- naujas buvusių erdvių funkcinis panaudojimas, pvz., mansardiniai aukštai;
- naujų daiktų/baldų: virtuvės baldų komplektai, buitinė, šildymo-vėdinimo ir informacinių technologijų technika ir kt.
- naujų konstruktyvių sprendimų: praktiškai visos atitvarinės konstrukcijos (sienos, perdangos, stogai), langai, kaminai ir kt.
- nauja senų medžiagų specifikacija: medienos sortimentai, metalo gaminiai.

Svarbu - architekto specializacija

Taigi, pokyčių ir spręstinų klausimų yra tikrai daug. Todėl natūraliai iškyla klausimas - ar verta dairytis į praeitį? Kadangi šiuolaikiniai pastatai turi būti modernūs, neatsiliekantys nuo bendro pasaulinio technologinio lygio, tai ir jų architektūrinė išraiška neturi atspindėti jokių lokalinių nacionalinių savitumų, o tik autoriaus individualybę. Šios pozicijos, deja, laikosi didžioji dalis architektų ir aukštųjų architektūros mokyklų, kurių studentus jau retai sutiksi benagrinėjant senuosius pastatus ar bevaikštant po Lietuvos liaudies buities muziejaus ekspoziciją Rumšiškėse. Visgi jau dabar Lietuvoje atsiranda vis daugiau etnografinės architektūros nagrinėtojų, puoselėtojų ir propaguotojų. Jei jau susidomėjote šia tema, būtų tikslinga tokios specializacijos architekto paslaugomis ir naudotis. Juolab kad darbo užteks ir vieniems, ir kitiems. Neabejotina, kad mūsų miestai, palydovinės priemiestinės gyvenvietės, visuomeninės, rekreacinės ar kitos paskirties viešieji objektai turi būti šiuolaikiški, modernūs ir toliau išlaikyti mūsų architektų gerą vardą tarptautinėje arenoje. Bet visgi mūsų krašte vėl daugėja vienkiemių, pamažu renovuojami kaimai, kurių dalis dar išsaugoję savo senąjį žavesį, plečiasi, atsinaujina jau esamos sodybos, atstatomi senieji statiniai.

Modernus lietuviškas namas

Ką daryti, jei visgi nusprendėte projektuojamame statinyje siekti ne kosmopolitiško modernizmo, o bandyti pritaikyti šiems laikams tai, ką mūsų protėviai ilgus šimtmečius kūrė ir tobulino? Iš principo, atsakymas paprastas - jeigu galima ir įmanoma išsaugoti visa tai, ką turi mūsų senoji pirkia ar troba ar stuba, bet tuo pačiu šimtu procentu aprūpinti statinį visomis šiuolaikinėmis medžiagomis ir technologiniais sprendimais, tuomet taip ir reikėtų elgtis: koreguoti esamų erdvių dydžius pagal paskirtį, formuoti naujas būtinas erdves, įdiegti visas šiuolaikines inžinerines įrangas, naudoti visas tinkamas šiuolaikines statybines medžiagas ir statybos technologijas. Primenu, kad kalbame ne apie paveldo objektų išsaugojimą, restauravimą ir panašiai -ten jau būtų taikomi visai kiti principai - mes kalbame, kaip organizuoti, suvaldyti ir nukreipti norima linkme naują statybą arba senos statybos objektų rekonstravimo bei modernizavimo darbus. Štai šis „seno ir naujo derinimas" ir kompromisų paieška ir yra pagrindinis projektuotojo darbas, kurio didžiausia
siekiamybė - modernus lietuviškas namas.

Į ką reikia atkreipti dėmesį

Galime išskirti po keletą būdingų reikalavimų ar pageidavimų, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį, norint išsaugoti mūsų etnografinės architektūros savitumą. Projektavimo metu, kaip prototipus naudojant senuosius statinius, būtina:
• laikytis sklypo užstatymo reglamentų apribojimų;
• išlaikyti statinio ploto dydžius ir proporcijas;
• išlaikyti statinių tipologinę rūšį;
• išlaikyti statinio vertikalinių dydžių (pamatų, sienų, stogo) santykį ir proporcijas;
• išlaikyti tradicinį stogo nuolydį;
• naudoti tik konkrečiam regionui tinkamas stogo formas;
• išsaugoti būdingus langų dydžius ir jų suskirstymo proporcijas;
• fasadų apdailai, langams ir langinėms, stogo dangai, puošybos elementams naudoti tik būdingas spalvas.
Galima-rekomenduotina:
• laisvai interpretuoti statinių užstatymą, derinant tradicines erdves ir naujus funkcinius poreikius;
• panaudoti būdingą statinių funkcinę schemą;
• pamatų įrengimui naudoti tik betoną ir/ar lauko akmenų mūrą;
• statant šlaituose, įrenginėti rūsius su lauko įėjimais;
• statant iš rąstų, naudoti rankinio arba staklinio apdirbimo stačiakampius arba apvalius rąstus, naudojant visus galimus kerčių mazgus;
• stogo kraštų ir kitų medžio konstrukcijų nedengti;
• esant poreikiui įrengti didelį įstiklintą plotą, nekeisti būdingų langų angų dydžio ir suskirstymo, bet įrengti atskiras stambiąsias vitrinas;
• saikingai naudoti puošybos elementus, pasirenkant tik kelias galimas vietas;
• puošybos elementams naudoti tik literatūroje esančią būdingą ornamentiką;
• naudoti tradicines arba imitacines stogo dangas;
• naudoti visus stogo priedus ir stogo/fasadų inžinerinius įrenginius, būtinus modernaus namo įgyvendinimui;
• kaminų viršstoginei daliai naudoti tradicinį raudonų plytų mūrą.
Nerekomenduotina:
• pamatų antžeminę dalį įrengti aukštesnę nei 30 cm;
• įrenginėti rūsių su švieslangiais;
• stogo kraštų konstrukcijas apkalti lentomis.
Neleistina/nusikalstama:
• keisti statinio vertikalinių dydžių (pamatų, sienų, stogo) santykį ir proporcijas;
• sienų viršperdanginę dalį kelti aukščiau negu 40-50 cm;
• keisti būdingus stogo nuolydžius;
• stogo kraštų plotį įrengti mažesnį negu 50-60 cm;
• sienų ar kitų dalių apdailai naudoti plastiko gaminius;
• keisti ir didinti būdingas langų angas, naikinti langų suskirstymą;
• darant puošybos elementus, naudoti ne autentišką ornamentiką;
• naudoti nebūdingus ir aktyvius spalvinius sprendimus;
• naudoti natūralias, bet nebūdingas uolieninės ar augalinės kilmės kitų kraštų medžiagas.

Be abejo, šie teiginiai yra tik rekomendacinio pobūdžio ir tik dalis jų patenka į atskirų regionų ar saugomų teritorijų projektavimą reglamentuojančius dokumentus. Visgi kiekvienam projektuotojui ar statytojui, norinčiam išsaugoti mūsų etnografinės architektūros savitumą, vertėtų dar kartą sąžiningai ir atsakingai peržiūrėti savo projektus.