UAB AVSA ekspertų komentarai

Jei Jūsų būstas dar nėra pilnai įrengtas, tuomet turėtumėte rinktis centralizuotą rekuperacinę sistemą, kurios naudingumo koeficientas tikrai bus didesnis. Jei visgi apdailos darbai jau baigti ir nelabai ką norisi keisti, tačiau reikia spręsti vėdinimo klausimą - galima rinktis decentralizuotą vėdinimo sistemą arba alternatyvią kontroliuojamo vėdinimo sistemą, kur oro srautų valdymas atliekamas integruotų drėgmės arba CO2 jutiklių pagalba.

Išspręsti vėdinimo problemą gyvenamajame name tikrai įmanoma. Tačiau minėtoje situacijoje ypač svarbu teisingai įvertinti problemos priežastį bei išklausyti Jūsų pageidavimus. Juk bet kokios vėdinimo sistemos įrengimas gyvenamajame būste gali daryti poveikį interjero apdailai. Todėl norint pateikti vėdinimo sprendimą/-us, būtų tikslinga apsilankyti Jūsų būste.

Jei Jūsų buto kambariuose yra varstomų langų, tuomet orlaidžių įrengimas tikrai įmanomas. Tačiau prieš atliekant šiuos darbus, vis gi būtina įsitikinti vėdinimo kanalų funkcionalumu, t.y pasitikrinti trauką juose. Orlaidžių įrengimo paslaugą galite užsakyti ir mūsų įmonėje.

Pagrindinė priežastis lemianti padidėjusį drėgnumą - tai nepakankama oro kaita. Ir tik vėdinimo sistema gali gelbėti sprendžiant šį klausimą.
Kokią sistemą pasirinkti, kad ji atitiktų keliamus reikalavimus, būtų efektyvi, taupytų energetinius resursus, lengvai ir paprastai eksploatuojama - sprendžiate Jūs pats. Mūsų misija - įsigilinti į problemos esmę, išanalizuoti esamą situaciją bei pasiūlyti galimus sprendimus.

Jūsų aprašyta situacija sufleruoja priežastį - oras greičiausiai juda vamzdžiais stichiškai, kai kada silpnai traukia iš namo, o kai kada pučia į vidų. Reikia intensyvinti oro ištraukimą įrengiant ventiliatorių ant kamino viršaus ir padaryti angas kambarių languose arba lauko sienose kompensaciniam orui pritekėti (įrengti orlaides). Taip pat, visos vidinės durys turėtų būti nesandarios, kai uždarytos, kad būtų ~1,5 cm tarpelis apačioje. Jei vamzdžiai tikrai sąžiningai izoliuoti, problema turėtų išnykti.

Stovus galima kelti 2 arba oro šalinimą spręsti vienu ventiliatoriumi, prie kurio prijungti abu vonios kambarius. Reikėtų pamatyti namo brėžinius, kad būtų sugeneruotas teisingiausias sprendimas. Reikia pabrėžti, kad oro šalinimas pro vonios kambarius vyks tik tuomet, jei bus išspręstas kompensacinio oro pritekėjimo klausimas. Norint kažkiek oro pašalinti, tiek pat jo reikia įleisti į namą. Siūlau nekartoti daugelio naujakurių klaidos - apie oro šalinimą bandoma prisiminti statybos metu, bet apie kompensacinį oro pritekėjimą nepagalvojama. Vėdinimas veikia tik tada, kai yra išspręstas sistemiškai.

Mini rekuperatoriais dažniausiai yra vadinami taškiniai vėdinimo įrenginiai su keraminiais šilumokaičiais, veikiantys periodiniu „pūsti – traukti“ režimu . Šių vėdinimo įrenginių parinkimas yra pakankamai paprastas – po 1 įrenginį gyvenamajai patalpai. Paprastai, tokie įrenginiai turi du arba daugiau veikimo greičių, kurie sąlygoja jų aerodinaminį našumą. Minimalus vardinis oro našumas būna maždaug 15 m³/h, o maksimalus – iki 60 m³/h. Visų taškinių vėdinimo įrenginių veikimo ciklas rekuperavimo (šilumogrąžos) funkcijoje yra suskirstytas į ~70 sek. intervalus – 70 sek. oras yra šalinamas iš patalpos, vėliau, tiek pat laiko oras yra įpučiamas į patalpą iš lauko, dalinai jį pašildant energija sukaupta keraminiame šilumokaityje. Realybėje šilumogrąža tikrai vyksta. Natūrinių bandymų metu nustatyta: kai vidaus oro temperatūra yra +20°C, lauke -10°C, 69-ąją įpūtimo sekundę, įpučiamo oro temperatūra yra +16°C.
Reikia pabrėžti, kad vardinis našumas yra nurodomas pagal ventiliatoriaus gebėjimą atlikti oro įpūtimo arba šalinimo darbą, išreikštą kubiniais metrais per valandą (m³/h). Kadangi ventiliatorius (-iai) veikia 70 sek. ciklais „pūsti – traukti“, realus našumas sumažėja daugiau nei dvigubai. Todėl tikėtis intensyvaus vėdinimo neverta.
Geriausias sprendimas – taškinius vėdinimo įrenginius montuoti poromis: pvz. 1 įrenginys svetainėje, o kitas miegamajame. Montuojant 2 įrenginius jų veikimą rekomenduotina sinchronizuoti – kai vienas pučia, kitas turi traukti. Priklausomai nuo pasirinktų gaminių, sinchronizavimą galimą atlikti papildomais elektros laidais tarp įrenginių arba belaidžiu būdu. Sinchronizuotas veikimas suvienodina abiejų poroje veikiančių įrenginių našumus (greičius). Todėl labai svarbu atkreipti dėmesį į įrenginio skleidžiamo triukšmo charakteristikas. Tai kas bus priimtina svetainėje, kur šurmuliuoja šeima, bus nepakenčiama miegamajame nakties metu.
Taip pat, derėtų įsitikinti, kad visos vidinės durys yra laidžios orui – be slenksčių arba su grotelėmis apačioje. Jei vidinės durys bus sandarios jas uždarius, nesusidarys joks oro srautas ir vėdinimas nevyks.

Taškiniai vėdinimo įrenginiai vėdina tik tas patalpas, kur jie yra įrengti. Todėl būtina nepamiršti paskatinti oro šalinimą vėdinimo kanalais, kurie paprastai įrengiami virtuvės, vonios ir WC patalpose.

Taškinių vėdinimo įrenginių rinkoje yra pakankamai daug. Kai kuriuose gamintojai yra „įdėję“ pakankamai daug intelekto, o kai kurie yra tiesiog nuplagijuoti, smarkiai nesigilinant į techninius niuansus. Todėl įrenginių kainos svyruoja nuo 250 € iki 1.500 € (be montavimo darbų).
Šiuo atveju mažiausia kaina nereiškia blogiausios kokybės. Tiesiog, kai kurie gamintojai „prifarširuoja“ pernelyg daug vartotojui nereikalingų priedų, kas padidina gaminio kainą.

Mūsų šalyje, dėl populistinio lobizmo, yra susiformavusi stereotipinė nuomonė, kad projektuojant ir statant A, arba aukštesnės energetinės klasės namą, yra būtinas rekuperatorius, kuris atlieka vėdinimo ir šilumos išsaugojimo funkciją.
Iš tiesų, būtų sunku paneigti rekuperatoriaus ŠILUMOKAIČIO, kaip sudedamosios šio įrenginio dalies, efektyvumą akumuliuoti šilumą ir dalinai perduoti ją tiekiamam orui pašildyti. Tačiau be šilumokaičio, rekuperatoriuje dar yra 2 ventiliatoriai, 2 arba 3 oro filtrai, elektronikos plokštė ir, kai kuriuose, oro pašildymo kaloriferis. Visi išvardinti komponentai, vienaip arba kitaip eikvoja energiją, arba paprasčiau – pinigus. Todėl renkantis rekuperatorių (patį įrenginį), reikėtų atsižvelgti į šilumogrąžos efektyvumą, energetines sąnaudas, generuojamą našumą ir skleidžiamą triukšmą. Rinkoje yra labai gerų parametrų įrenginių. Tačiau jie paprastai kainuoja neadekvačiai brangiai (geras daiktas ir turi kainuoti brangiai!). Kai investuojama į įrenginį daug, reikia ir sumontuoti tinkamai, t.y. ne pigiai. Dar viena sąlyga – įrenginį reikės prižiūrėti ir eksploatuoti, panašiai, kaip automobilį.
Sudėjus pradines investicijas bei eksploatavimo kaštus ir palyginus su regeneruojamu šiluminės energijos kiekiu, paaiškės, kad tokia investicija niekada neatsipirks. Aišku, klausimą galima spręsti optimizuojant investicijas – įsigyjant pigesnį įrenginį, su prastesniais parametrais. Tačiau su tokiu įrenginiu proporcingai mažiau bus išsaugoma ir energijos. Atsipirkimo tikėtis neverta.
Grįžtant prie namo energetinės klasės, reikėtų pabrėžti, kad yra daug kitų priemonių pasiekti aukštą namo energetinį efektyvumą – šilumos siurbliai šildymui, saulės ir vėjo jėgainės ir t.t. Svarbiausios sąlygos energetiškai efektyviam namu yra: jo orientacija pasaulio šalių atžvilgiu, sandarumas ir pakankamas izoliacijos kiekis (ypač stoge). Visos inžinerinės sistemos yra tik priedai, pagerinantys komfortą. Už komfortą, kaip žinia, reikia susimokėti. Vėdinimo sprendimų yra ir alternatyvių rekuperacijai.
Skelbti sumą, nematant namo architektūrinio projekto ir neišgirdus Jūsų pozicijos, bus neatsargu ir neprotinga. Inžinerinę sistemą reikia pradžioje suprojektuoti ir po to skaičiuotis kainą. Projektavimo paslaugas teikiame.

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (VTPSI) vis sulaukia skundų apie pastatų išvaizdą pakeitusius savavališkus paprastojo remonto darbus. Ne vienas pažeidėjas nustemba, kad norint pritvirtinti kokią nors įrangą, pavyzdžiui, kondicionierių, ant pastato sienos ar stogo, reikia kreiptis į savivaldybės architektus ir gauti leidimą. Kad tokio leidimo reikia norint įstiklinti balkoną, perdažyti namo fasadą ar jo dalį, – žino, o apie įrangos tvirtinimą – ne.

Pasak VTPSI specialistų, statybos techninis reglamentas „Statybą leidžiantys dokumentai“ nustato, kad įvairios įrangos, inžinerinių sistemų ar konstrukcijų tvirtinimai ant pastato fasado, šlaitinio ar plokščiojo stogo, kai jos iškyla aukščiau kaip vienu metru virš plokščiojo stogo parapeto, laikomi pastato išorės išvaizdą keičiančiais darbais.

Jeigu keičiama remontuojamo daugiabučio namo ar visuomeninio pastato mieste išvaizda, pagal šio reglamento reikalavimus reikia gauti rašytinį pritarimą paprastojo remonto aprašui. Šis aprašas privalomas ir tuo atveju, kai pastatas yra konservacinio prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje, kultūros paveldo objekto teritorijoje ar kultūros paveldo vietovėje. Išimtis galima tik tada, kai būtina skubiai pašalinti avarijos grėsmę, jos ar stichinės nelaimės padarinius. Kitais atvejais minėtieji remonto darbai, negavus statybą leidžiančių dokumentų, laikomi savavališka statyba.

Todėl daugiabučių gyventojai ar visuomeninių pastatų savininkai ar naudotojai, savavališkai ant pastato sienos pritvirtinę kondicionierių ar aukščiau kaip vienu metru virš pastato plokščiojo stogo parapeto iškėlę židinio dūmtraukį, gali sulaukti nemalonumų. Už neypatingo statinio savavališką paprastąjį remontą gali būti skirta nuo 57 iki 144 Eur administracinė bauda, už ypatingo statinio (aukštesnio kaip 20 m ir didesnio kaip 2 tūkst. kv. m bendro ploto) – nuo 289 iki 579 Eur.

Pasirūpinti paprastojo remonto aprašu nėra sudėtinga. Jį gali parengti pats statytojas. Šį aprašą sudaro aiškinamasis raštas, pastato fasado ir (ar) šlaitinio stogo spalvotos nuotraukos bei numatoma statinio išorės vizualizacija (spalvotos nuotraukos, brėžiniai ir kt.). Jį ir prašymą išduoti rašytinį pritarimą reikia pateikti savivaldybės administracijai nuotoliniu būdu per statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinę sistemą „Infostatyba“ arba tiesiogiai.

Rekuperatoriaus oro tiekimo ortakyje yra galimybė montuoti įvairius priedus: jonizatorių, drėkintuvą, pašildytuvą, HEPA filtrą ir t. t. Kai kurie modeliai leidžia šiuos priedus valdyti centralizuotai, o kai kuriuose reikia papildomų valdymo modulių.
Centralizuota rekuperacinė sistema yra racionaliausias sprendimas, siekiant sukurti gerą mikroklimatą namuose ir maksimaliai išsaugoti šiluminę energiją. Plokštiniame šilumokaityje oro srautai yra visiškai atskiriami, todėl galima jungti oro ištraukimo taškus iš virtuvės ir sanitarinių mazgų. Montuoti rekuperatorių su rotaciniu šilumokaičiu ir atskirus oro šalinimo ventiliatorius sanitariniuose mazguose yra visiškai neracionalu – kiek energijos išsaugosite šilumokaityje, tiek pat jos išmesite laukan, įjungdami ventiliatorius. Be to, vėdinant reikalingas oro srautų balansas – negalima pašalinti daugiau oro, nei jo pritekėjo, ypač sandariame A energinės arba aukštesnės energinės klasės name. Lokalūs ventiliatoriai niekaip nesusiję su rekuperatoriaus oro tiekimu.
Reikia žinoti, kad rekuperatorius yra gana sudėtinga mašina. Ją reikės prižiūrėti ir teisingai eksploatuoti. Neeksploatuojamas rekuperatorius neatneša lauktos naudos.
Kiekviena mašina, sukurta komfortui gerinti, eikvoja energiją. Rekuperatorius veikia naudodamas elektros energiją, kad išsaugotų šilumą. Rekuperacijos naudingumo koeficientas, dažniausiai deklaruojamas, kaip pagrindinis parametras, dar nieko nereiškia, kai nežinomas bendras įrenginio specifinis galingumas – elektros energijos kiekis, sueikvojamas vienam litrui oro perpumpuoti per vieną sekundę (SPF –W/(l/s)). Su šiuo parametru susijęs ir šilumokaičio efektyvumas, nes orui judant didesniu greičiu, jame lieka mažiau šilumos, kuri gali būti perduota pritekančiam orui šildyti.
Dabar vis populiaresni tampa taškiniai rekuperatoriai su keraminiu šilumokaičiu. Šie rekuperatoriai vieną periodą traukia orą iš patalpos, kitą – pučia. Šiluma nuo ištraukto oro lieka keraminiame koryje, kuriuo cirkuliuoja oras. Orui judant į patalpą, ši šiluma perduodama pritekančiam orui. Tokie rekuperatoriai yra paprasti eksploatuoti ir visai nereikia ortakių sistemos name. Yra taškinių rekuperatorių su integruotu jonizatoriumi ir elektriniu šildytuvu apsisaugoti nuo galimo diskomforto žiemą.

Kondensatas atsiras ant visų vėsesnių paviršių, esančių namo viduje. Jei kompensuojamojo oro tiekimo ortakiai yra neizoliuoti, tai jie bus drėgni iš išorės, kai viduje tekės lauko oras.Jei ortakius izoliuosite, tai kondensato turėsite ties galiniais įtaisais - difuzoriais ar grotelėmis. Be oro pašildymo toks kompensuojamojo pritekėjimo sprendimas nėra geras. Siūlytume sandarinti oro tiekimo ortakius ir įsirengti kompensuojamojo oro tiekimo orlaides languose.

Vėdinimo kanalai (ortakiai arba vamzdžiai) yra skirti oro šalinimui iš patalpų. Jei ortakiu oras juda teisinga kryptimi - iš apačios į viršų, ir ortakis visu savo ilgiu yra namo viduje (šiltoje vietoje), jo izoliuoti nėra būtina. Tačiau, jei ortakis kerta šaltą palėpę, tuomet ten jį reikėtų sandariai izoliuoti iš išorės. Labai svarbu įsitikinti, kad oras tikrai cirkuliuos ortakiu į viršų, t.y. šalinsis, dėl nuolatinės traukos. Jei tik oras ims judėti ortakiu į vidų, neišvengiamai turėsite kondensato ant ortakio išorės. Tai nutiks šaltuoju metų laiku.
Oro šalinimui pasiekti būtina užtikrinti pakankamą kompensuojamąjį oro pritekėjimą į patalpas iš lauko. Garantuotai traukai užtikrinti naudokite ventiliatorių. Geriausiai 2 greičių: budinčiu rėžimu nuolatos ir pastiprinu rėžimu - pagal poreikį.

Natūrali trauka vėdinimo kanaluose susiformuoja, kai yra pakankamas vėdinimo kanalo aukštis ir oro temperatūros skirtumas viduje ir lauke. Tačiau vėdinimo kanalai taip pat „netraukia“, jei trūksta gryno oro pritekėjimo iš lauko į būstą. Būste, su sandariomis atitvaromis (sandariais šiuolaikiškais langais), dažniausiai nėra numatytas nuolatinis oro pritekėjimas. Jei nėra oro pritekėjimo, nešvarus oras iš būsto negali pasišalinti. Visada turi būti oro srautų balansas – ištraukiama bus tiek oro, kiek jo pritekės ir atvirkščiai – oro pritekėjimas yra galimas tik tada, kai veikia ištraukimas (sudaromas slėgių skirtumas). Kai nėra oro pritekėjimo iš lauko pro languose įrengtas orlaides, ištraukiamasis oras kompensuojamas vėdinimo kanalais, patraukiant orą žemyn. Kadangi vėdinimo kanalais iš kitų butų oras šalinasi su tų butų kvapais, tai natūralu, kad tie kvapai patenka į Jūsų butą.
Kai kurio tipinio projekto devynaukščiuose, pastatytuose tarybinais metais Lietuvoje, buvo vienas centrinis vėdinimo kanalas, prie kurio prisijungdavo atskirų aukštų vėdinimo kanalai per uždorius (1 a. vėdinimo kanalai būdavo prijungiami ties 2 a. lubomis; 3 a. – ties 4 a. lubomis ir t.t. Tik viršutiniai aukštai (8 ir 9) turi individualius išvadus į atmosferą.
Atbulinės traukos sklendės vėdinimo kanaluose nėra teisingas sprendimas, nes jų, natūralios traukos sukuriamas slėgis, nesugeba atverti. Be to, atbulinės traukos sklendės nėra pakankamai sandarios, kad sulaikytų kvapus.
Siūlyčiau atlikti eksperimentą: paimkite A4 popieriaus lapą ir pridėkite prie vėdinimo kanalo angos virtuvėje, po to, vonioje ir WC. Tikėtina, kad vonioje, kur paprastai būna šilčiau, popieriaus lapas prie vėdinimo kanalo „prilips“, o virtuvėje ir / arba WC – nukris žemėn. Oro srauto kryptį galima pasitikrinti žiebtuvėlio liepsna. Eksperimentą pakartokite šiek tiek pravėręs (išsandarinęs) vieną kambario langą (tik ne virtuvės!). Popieriaus lapas turėtų laikytis „prilipęs“ prie visų vėdinimo kanalų angų. Tai įrodo, kad oro šalinimui veikti trūksta oro pritekėjimo. Jei oro šalinimas veiks be apsigręžimo, nebus įpučiami kvapai iš viršutinių ir apatinių butų.
Taigi, sprendimas yra – reikia įrengti orlaides languose, esančiuose gyvenamuose kambariuose. Orlaidės kaina su įrengimo darbais yra nuo 78 EUR iki 100 EUR (priklausomai nuo modelio ir savybių). Kiekviename gyvename kambaryje reikia įrengti bent po vieną orlaidę.Virtuvės lange orlaidės nereikia! Siūlomos orlaidės yra automatiškai pritaikančios pritekančio oro srautą. Jos valdo oro srauto apribojimo sklendes pagal vidaus oro santykinio oro drėgnumo lygį. Procesui veikti nereikalinga elektros energija. Laibai svarbi sąlyga vėdinimui veikti yra nesandarios vidaus durys. Visos durys turėtų būti su 1,5 cm tarpeliu apačioje, kai uždarytos, arba jose reikia įrengti oro pratekėjimo groteles.
Jei aukščiau aprašytas eksperimentas su popieriaus lapu ir išsandarintu langu pavyko, pakaks vien tik orlaidžių. Jei vis dėlto, kažkuri vėdinimo anga netraukia pakankamai intensyviai, gali tekti montuoti lokalinius oro šalinimo ventiliatorius. Ventiliatorius reikėtų sumontuoti prie visų vėdinimo kanalų angų ir jų nominalus galingumas turėtų būti vienodas. Geriausias rezultatas yra pasiekimas, kai įrengiami 2 greičių ventiliatoriai, nuolatos veikiantys budinčiu rėžimu. Esant poreikiui, ventiliatorių našumą galima suaktyvinti, perjungiant kitą greitį. Greičius gali valdyti elektroniniai jutikliai (drėgmės, judesio ar temperatūros).
Konkretų pasiūlymą būtų galima parengti žinant visas sąlygas ir matant buto išplanavimą.