Bangų namas ekspertų komentarai

Tepti hermetiką ant rąstų reikia iš vidaus. Iš išorės galima hermetizuoti tik kvėpuojančiomis medžiagomis - augalinės kilmės ar sintetinės pluoštinės, porėtos medžiagos. Mastikos negerai, nes ant mastikos iš vidaus kondensuosis drėgmė žiemą. 30% santykinė drėgmė nebūtinai yra mažesnė už 59% santykinę drėgmę.

Sandariausia šiltinimo medžiaga būtų vakuuminė izoliacinė plokštė, o kalbant apie prieinamas medžiagas, tai didžiausią sandarumą ir vieną geriausių šiluminių varžų turėtų didelio tankio poliuretano putos.

Iš pradžių ekovata sėda greičiausiai, vėliau jau mažesniais tempais. Geriausia pasilikti kriaurymes vėlesniam vatos papildymui jeigu tai įmanoma. Vietoje vidinės pusės MPP plokštės ir garo izoliacinės plėvelės vertėjo naudoti osb plokštę išklijuotą aliuminio folija. Būtų buvęs garantuotas garo izoliacinis sluoksnis ir lengviau užsandarinti konstrukciją. Šiuo atveju bus sunkiau tai padaryti.

Šiltinimas iš vidaus iš esmes yra neteisingas budas šiltinti, bet tam tikrose situacijose kažkiek pateisinamas.
Paprastai kalbama apie muro ar betono sienu šiltinima iš vidaus. Pagrindine problemos priežastis yra muro nelaidumas vandens garams. Geros praktikos taisykle sako, kad vidine sienos dalis turi buti bent 5 kartus mažiau laidi vandens garams nei išorine(šaltoji) sienos dalis. Apšiltinus iš vidaus muras lieka šaltoje išorėje ir atsiranda poreikis irengti bent 5 kartus geriau izoliuojanti vandens garus sluoksni šiltojoje sienos puseje.
Apšiltinimas stabdo šilumos skverbimasi i mura ir muras atšala. Geriau apšiltinus ir visas muras (konstruktyvas) gali užšalti ir taip patirti daugiau užšalimo ciklu per žiema. Nebešildomame mure susikaupia daugiau dregmes, kurios užšalimas ardo siena.
Kodel apšiltintas muras pelija? Nereikia nei apšiltinimo, sienines spintos prie prastai apšiltintos išorines namo sienos kampuose taip pat pasitaiko pelesio. Taip yra todel, kad vandens garai pasiekia rasos taška susidarnti atšalusio muro paviršiuje.
Paslinkti rasos taška i viena ar kita puse imanoma tik keiciant temperatura arba parcialini vandens garu slegi. Sušildyti muro ir taip "išstumti" rasos taško i išore negalime, nes šiltinimo iš vidaus prasme yra priešinga - atšaldyti mura. Parcialinis vandens garu slegis gali buti mažinamas irengiant garu barjera šiltojoje sienos puseje, iš kur ir keliauja dregme. Deja irengti 5 kartus geresni nei muras garu barjera praktiškai yra labai sudetinga. Barjero reikia ne tik ant išorines sienos šiltojo paviršiaus bet ir angokrašciuose. Vidines sienos besijungiancios su išorinemis lieka problema, nes tarp ju ir išorines sienos neimanoma iterpti garo barjero. Tas pats ir su grindu bei lubu sujungimu su išorine siena. Visur lieka spragos net ir irengus garo barjera ant išorines sienos paviršiaus. Del šiu priežasciu negalime efektyviai sumažinti parcialinio vandens garu slegio ties muro ir apšiltinimo sujungimu ir rasos taškas lieka. Visgi sumažinus garu srauta sumažeja ir kondensacija bei muro dregme, del kurios pelija apšiltintas paviršius.
Kaip deretu mažinti garu skvarba ir pasiekti optimaliausiu rezultatu.
Efektyviausia prieinama šiltinimo medžiaga butu PIR plokštes. Jos gali buti dengtos aliuminio folija, kuri puikiai izoliuoja vandens garus, bet turi esmini trukuma - prie aliuminio nieks nelimpa, o tvirtinimas smeigemis pažeidžia garu barjera. PIR plokštes tures mažiausia stori lyginant su kitomis šiltinimo medžiagomis. Šiuo atveju reiketu surasti buda, kaip šias plokštes priklijuoti prie sienos ir prie ju priklijuoti gipsa (GKP). Aliuminio paviršiu reiketu nugruntuoti butent aliuminiui skirtu rugštiniu gruntu, prie kurio jau liptu poliuretaniniai fasadiniai putplascio klijai. Nugruntavus aliumini ir paruošus muro paviršiu galima pradeti klijuoti šias plokštes ant muro, panašiai kaip ant fasado klijuojamas putplastis. Klijuoti reiketu ir angokrašcius jeigu yra vietos. Mažiausias prieinamas PIR plokštes storis yra 20 mm. Suklijavus plokštes reiketu pasirupinti ir tomis vietomis, kur vidines sienos, grindys, lubos liesis su šalta išorine siena. Praktiškai visu šiu paviršiu nelabai išeitu apklijuoti PIR plokšte, tad reiketu bent jau apklijuoti po 30-50 cm prie išorines sienos jeigu išvaizda tenkintu. Kitu atveju šiose vietose (kampuose) rinksis kondensatas šaltomis žiemos dienomis. Tai dar nereiškia pelesio, bet jau netoli to. Kampus taip pat deretu apklijuoti jeigu ne PIR plokšte tai bent jau aliuminio folija. reiketu ieškoti gana storos folijos dengtos popieriumi, kuri prisiklijuoja prie sienos tapetu klijais panašiai kaip tapetai. Aliuminio folijos paviršiu padengus rugštiniu gruntu galima butu pabandyti nugruntuoti akriliniu gruntu, užglaistyti iterpiant armavimo tinkleli ir dažyti, bet reiketu padaryti eksperimenta prieš tai su mažu sienos dalimi. Vietoje folijos dar galima naudoti modifikuoto latekso grunta sudaranti garu barjera, apsaugant ne tik kampus, bet ir 1 metra sienu, lubu, grindu paviršiaus prie išorines sienos, apie kuri esu daug kalbejes savo statybu dienoraštyje.
Garo barjeras kartu nepraleidžia ir vandens. Ant tokio paviršius iškrites kondensatas nesusigeria i siena ir po kurio laiko pasikeitus salygoms išgaruoja atgal i patalpas. Kai sienos neprimirksta pelesiui nebe pakanka dregmes ir stabdomas jo augimas. Net ir megstancioms pelyti sienoms be apšiltinimo tai gali buti budas mažinti arba išnaikinti pelesi. Šis budas yra išbandytas ir su pelesiu kovoti padeda realiai, naikindamas augimo priežasti, o ne pilant nuodus ant pelesio.
Suklijuotu PIR plokšciu dengtu aliuminiu tarpus reiketu pereiti su lipnia aliuminio juosta, kad viskas butu sandaru. Nugruntuotas aliuminio sluoksnis yra paruoštas gipso klijavimui. Gipso klijavimas nera tinkamas budas tvirtinti gipso plokštes, bet standartinis budas prisukant nelabai tinka, del garo barjero pažeidimo ir šiluminio tiltelio sudarymo, kuris salygoja kondensacija toje vietoje, jeigu tvirtinama metalu. Nepasitikint GKP klijavimu, galima klijuoti OSB ir ant jos prisukti GKP su trumpais medsraigciais, nepradurianciais aliuminio folijos. Dar vienas variantas butu nugruntuoto aliuminio tinkavimas su armuojanciu tinkleliu. Ši buda reiketu išbandyti, nes neaišku kaip tinkas liptu prie sintetinio grunto.
Yra ir kita strategija - neirengineti garu barjero, bet gražinti susidaranti kondensata iš rasos taško zonos i šilta sienos paviršiu bei ten ji išgarinti atgal i patalpas pasinaudojant šiltinamosios medžiagos savybe puikiai pernešti dregme kapiliariškai priešinga kryptimi, nei skverbiasi vandens garai - atgal i patalpu puse. Tam tikslui naudojamos šiltinimo plokštes panašios i akyta betona. Jos laidžios garams, todel netoli muro susidaro nemažai kondensato. Jis visas sugeriamas i apšiltinimo plokšte ir pasiskirsto ten gana tolygiai. Šiltinimo plokštes šiltasis paviršius žiemos šalciu metu sudreksta lygiai taip pat kaip ir gilesnis sluoksnis, kuriame vyksta kondensacija. Šiltas ir dregnas paviršius garuoja ir džiusta automatiškai "siurbdamas" dregme iš gilesniu sluoksniu. Nelabai aišku kiek turi idrekti plokšte, kad garavimas kompensuotu kondensacija. Deja, sudrekusi plokšte prasciau izoliuoja šiluma, o lyginant su PIR plokšte jos bus net ~3 kartus storesnes tai paciai šiluminei varžai pasiekti. Patirties su šia technologija neturiu, tad negaleciau rekomenduoti, o man labiau patrauklesnis budas su garo barjero irengimu.
Taip šiltinant sienas yra "einama prieš gamtos desnius" bet jeigu nieko kito nelieka tai šis aprašytas budas salygotu mažiausiai pelesio ir užimtu mažiausiai vidaus ploto.

Norint kad vata gerai apšiltintų reikėjo ne difuzinę naudoti, o priešvėjinę medžio plaušo plokštę, su kuria galima pasiekti geriausią sandarumo rezultatą. Mūrą reikia tinkuoti ir tik tada tikėtis gero sandarumo. Netinkuotas mūras yra nesandarus.
Šiltinimo medžiaga net ir ventiliuojamame fasade turi būti sumontuota sandariai, t.y. iš vidinės pusės tinkas, iš išorės sandarus priešvėjinis sluoksnis (geriausia tam skirta plokštė).

Turėtų būti apie 45 cm ekovatos, kurios tankis 40-50 kg/m3. Vatos sluoksnis iš viršaus turi būti uždengtas priešvėjiniu sluokniu, o iš apačios turi būti kokybiškas garo barjeras, taip pat stogas turi būti sandarus, kad nedrėktų vata. Tokie stori sluoksniai labai sunkiai džiūsta.

Paprasčiausia konteinerį būtų apšiltinti uždarų porų poliuretano putomis nepaliekant jokių oro tarpų. Galima iš anksto įrengti medinį karkasą apdailos tvirtinimui ir apipurkšti jį putomis. Taip pat galima ir su plonu putų sluokniu ir putplasčiu ant viršaus, bet tai reikalaus žymiai daugiau darbo nors medžiagos ir pigesnės. Putos turėtų būti bent 15 cm. Jų paviršių reikėtų grubiai užtinkuoti prieš tvirtinant apdailą, kad ilgiau tarnautų bei būtų pasiekta atsparumo ugniai klasė. Jokių plėvelių nereikia. Jeigu konteineris neturės šalčio tiltelių, kad yra labai svarbu, tai nei viena jo vieta neatšals ir nesusidarys kondensatas. Kondensato susidarymo, ypač kai kinta temperatūra, problemas sprendžia mechaninė priverstinio vėdinimo sistema, kuri yra būtinybė tokiame statinyje. Vatomis šiltinti nerekomenduočiau, nes jos linkę kaupti drėgmę tam tikromis sąlygomis ir tai pakenks metalui. Jeigu vata sušlaptų, tai labai blogai atsilietų konteineriui, todėl jos geriau vengti. Stogą taip pat galima pūsti putomis ir po to suformuoti nuolydį iš betono ir įrengti sutapdintą stogą.

Nei statytojas, nei architektė nėra teisūs, nes priešvėjinė vata visiškai neapsaugos putplasčio nuo vėjo, o klinkerio plytų negalima mūryti nepaliekant vėdinamo oro tarpo, kur pūs vėjas.
Reikėtų rinktis sandarias šiltinimo medžiagas ir jų sluoksnius, kuriuos vėjas veikia mažiausiai. Geriausia būtų turėti sandarų sluoksnį vidinėje šiltinimo medžiagos pusėje, mažai orui laidžią šiltinimo medžiagą ir sandarų sluoksnį iš išorės. Tokiu atveju stiprus vėjas neturės didesnės reikšmės sienoms.
Netaupant pinigų mintis iškart krypsta prie 20-25 cm uždarų porų, purškiamų poliuretano putų šiltinimą. Jeigu dar yra ir sutapdintas stogas, tai išeitų idealus variantas viską užpurškus šiomis putomis, tik jų kubinio metro kaina bus apie 200-250 Eur ir dažniausiai purškimui reikalinga bent jau +10... +15C temperatūra.
Šis variantas užtikrintų geriausią rezultatą, bet ir kaina būtų didelė. Nebūtų problemų palikti ventiliuojamą oro tarpą bei kyšančius stiklo plastiko ryšius ir pamūryti klinkerio sieną iš išorės, o ant stogo pabetonuoti išlyginamąjį ir nuolydį formuojantį betono sluoksnį ir užpurkšti/užtepti/prilydyti (pasirinktinai) plokščiojo stogo dangą.
Antrasis variantas būtų sandari, kokybiška sistema betonas/putplastis/betonas (lammi blokeliai), bet jie neadekvačiai brangūs ir turėsite pliką betoną išorėje.
Toliau eitų iš išorės nepriekaištinga, sandari ir šilta, bet viduje turinti putplastį ICF liktinių klojinių sistema (putplastis/betonas/putplastis), taip pat garantuojanti gerą rezultatą šiltumo, sandarumo, atsparumo stipriam vėjui.
Dar toliau eitų pigesni, bet sudėtingiau kokybiškai realizuojami variantai su blokeliais ir putplasčiu. Blokeliai sumūrijami ypač lygiai, nutinkuojami iš išorės ir dideliais lapais, ypač kruopščiai klijuojamas putplastis nepaliekant jokių oro tarpų. Tokius meistrus surasti bus labai sunku ir jie vis tiek negarantuos suklijavimo taip sandariai, kaip yra gamykliškai ar skystomis medžiagomis užtikrinama prieš tai įvardintuose variantuose.
Bet kokia šiltinimo medžiaga turėtų būti padengta sandariu, priešvėjiniu, saugančiu nuo aplinkos poveikio, difuziškai atviru sluoksniu net ir vėdinamame oro tarpe už klinkerio mūro. Tai galioja net ir uždarų porų poliuretano putoms. Toks sluoksnis prailgina konstrukcijų tarnavimo laiką ir yra visapusiškai naudingas.
Vatų nesiūlau, nes Lietuvoje ypač mažai kas sugebėtų įrengti kokybiškai.

Po skarda būtina dėti plėvelę arba tam skirtą plokštę, nes nuo skardos ant stogo konstrukcijos laša daugiausiai kondensato. Idealiu atveju reikėtų nuimti skardą ir ant grebėstų (horizontaliai prikaltų lentų) tvirtinti priešvėjinę plokštę, skirtą stogui ar difuzinę plėvelę. Tada palikti 2-3 oro tarpą iki kraigo ventiliacijai ir įrengti antikondensacinę plėvelę, virš kurios palikti 1-2 cm oro tarpą. Tada tvirtinti skardą. Iš apačios galima šiltinti bet kokia šiltinimo medžiaga pasirinktinai. Nėra jokio patikimo būdo, kaip apsaugoti gegnes nuo kondensato ant skardos paviršiaus neįterpus plėvelės ar plokštės tarp skardos ir gegnių kondensatui nutekėti link karnizų.

Papildomas šiltinimas būtų naudingas.
Ant gipso kartono reikėtų patiesti 200 mikronų storio polietileno plėvelę, kurios sujungimus būtina suklijuoti dvipusio lipnumo juosta, kad būtų sandaru. Ant plėvelės galima dėti vatos, bet ne per daugiausiai, nes nuo vatos svorio įlinks gipso kartono lubos. Plėvelė virš gipso kartono reikalinga net jeigu nedėsite papildomos vatos.

Konstrukcijos apšiltinimas iš vidinės pusės yra mažiau efektyvus nei tas pats apšiltinias išorinėje pusėje. Jeigu yra galimybė geriau būtų pakoreguoti apšiltinimą įrengiant 5 cm viduje, ko pilnai pakanka inžinerinėms komunikacijos pravesti po GKP, ir 20 cm iš išorės. Tokiu atveju rasos taškas sienoje net nesusidarytų didžiąją laiko dalį.
Net ir jūsų paminėtas variantas yra pakankamai saugus kalbant apie kondensato riziką, nes Heluz blokeliai turi šiokią tokią šiluminę varžą ir pakaktų juos uždengti 200 mikronų polietileno plėvele iš patalpų pusės prispaudžiant ją prie blokelių vertikaliais bruseliais ar GKP profiliais padengiant skyles hermetiku, o sujungimus klijuojant dvipuse lipnia juosta. Plėvelė neleistų vandens garams skverbtis į šaltesnę sienos pusę ir ten kondensuotis bei pagerintų namo sandarumą, nes keraminiai blokeliai tikrai nėra sandarūs, net jeigu ir teptos vertikalios siūlės.
Geriausias variantas būtų tinkuoti blokelius taip pasiekiant sandarumą, o visą vatą su priešvėjiniu sluoksiu montuoti išorėje.

Rekomenduočiau šiltinti 20 cm putų polistireno plokštėmis. Joms papildomai tvirtinti naudojamas smeiges įgilinant bent 20 mm į apšiltinimo plokštes. Šiltinimas tokiu pat storiu vatos duos mažesnį efektą, šaltas vėjas turės daugiau įtakos namo atšalimui, bet vata yra nedegi šiltinimo medžiaga ir kai kuriais atvejais leidžiama naudoti tik nedegias šiltinimo medžiagas. Taip pat skarda yra pats pigiausias vėdinamo fasado apdailos būdas, bet turi tam tikrų trūkumų. Palyginus su kitomis apdailos medžiagomis tai trumpiausiai tarnaujanti medžiaga ir labiausiai besideformuojanti kai pakaitina saulė. Geriau pasvarstykite apie fibrocementines plokštes, kurios naudojamos daugelio daugiabučių renovacijoje.
Vėdinamo, vata apšiltinto fasado apdaila tvirtinama ant aliuminio karkaso, kuris tampa labai ryškiu šalčio tiltu nepaisant šalčio tiltą turinčios nutraukti plastmasinės kaladėlės, per kurią metalinis karkasas tvirtinamas prie namo sienos. Tai dar vienas rimtas argumentas kodėl verta rinktis tinkuojamą, putplasčiu apšiltintą fasadą, nors jis ir pasižymi trumpesniu tarnavimo laiku, sunkiu remontu ir kelia daugiau problemų gaisro atveju. Kokybiškai įrenti vėdinamą fasadą kainuos brangiau nei tinkuojamą su putų polistireno plokštėmis.

Siūles reikėtų hermetizuoti poliuretaniniu hermetiku, o siūlių šiltinimas neturi prasmės, nes siūlės sudaro labai menką sienos dalį ir jų apšiltinimas neduos apčiuopiamos naudos. Reikia tik užsandarinti siūles, kad namas būtų sandarus. Norint šiltinti namą reikėtų pagalvoti apie kompleksinį sprendimą apšiltinant visas išorines sienas, stogą ir balkonus.

Palikti tuščią oro tarpą ir šiltinti sieną iš išorės nerekomenduočiau. Oro tarpą geriausia užpildyti atvirų porų poliuretano putomis. Sienų šiluminė izoliacija pagerės bent dvigubai. Jeigu to nepakaks galima papildomai apšiltinti ir iš lauko. Pastato energetinis efektyvumas priklauso ne tik nuo sienų. Problemą reikia spręsti kompleksiškai įtraukiant ir stogą, ir pamatus, ir langus, ir duris, ir ventiliacijos sistemą.

Kiekviena medžiaga turi savo pliusų ir minusų. Putų polistirolis gerai izoliuoja šilumą, nesukrenta, bet prastai izoliuoja garsą ir sunkiai montuojamas tarp medinių konstrukcijų.
Vatos sukrenta, reikalauja priešvėjinio ir garus sulaikančio, sandarumo sluoksnių, geriausia iš kietos plokštės, bet tai pigi ir lengvai montuojama šiltinimo medžiaga.
Putos labai lengvai padengiamos net sudėtingose vietose, iškart duoda gerą sandarumą, neblogą šilumos izoliaciją. Didžiausias minusas - didelė kaina ir kažkiek nepatogu apdirbti kalnuotą putų paviršių.
Norint kažką tiksliau patarti reikia susipažinti su pastato būkle ir konstrukcijomis.

Norint pasiekti gerų rezultatų reikėtų šiltinti ne tik pirmąjį aukštą bet ir bent dalį antrojo aukšto sienų bei perdangą. Šiltinimas turėtų būti atliekamas iš išorinės namo pusės. Patogiau būtų šiltinti ir visas antrojo aukšto sienas. Norint, kad šiluma neištekėtų per neapšiltintas antrojo aukšto sienas, jas reikėtų bent šiek tiek apšiltinti pratęsiant pirmojo aukšto apšiltinimą bent 70-100 cm virš pirmojo aukšto ir apšiltinant perdangą. Geresnis efektas būtų gautas šiltinant visą mūro konstruktyvą iš išorės. Jeigu namas karkasinis, tuomet bus paprasčiau apšiltinti dalį namo.
Jeigu norite šiltinti iš vidaus, tai bus ne taip efektyvu ir lieka didesnė rizika dėl kondensato ir pelėsio. Tai verta daryti tik tada, kai nenorima daug investuoti į labai prastai apšiltintą namą.

Apšiltinimas iš išorės tik pagerino padėtį. Jeigu iki šiol nebuvo pelėsio vatos ir mūro sandūroje, tai apšiltinus iš išorės jo tikrai neatsiras.
Išimtis gali būti nebent padarius labai stiprų broką, kai lietaus vanduo iš lauko tiesiogiai bėga į mūro sieną, bet tai mažai tikėtina.
Jeigu norite, galite pabandyti išardyti vatos sluoksnį išoriniame sienos kampe prie grindų. Ten didžiausia tikimybė susidaryti kondensatui ir su tuo susijusiam pelėsiui. Bus aiškesnė situacija.
Jeigu bus pilna pelėsio, tada derėtų išardyti visą vatos apšiltinimo sluoksnį iš vidaus ir panaikinti už jo esantį pelėsį. Daugiau pelėsio toje vietoje nebebus. Šalčiausiuose kampuose neradus pelėsio galima palikti taip kai yra, jo ten ir neatsiras.

Jeigu namas visiškai neapšiltinatas, o kitoje pusėje pastoviai gyvena žmonės ir šildo patalpas tai jums efektas bus nemažas. Jeigu stogas, sienos ir pamatai pusėje namo bus apšiltinti 15-20 cm putplasčio sluoksniu ir bus sutvarkytas namo sandarumas tai šildymo išlaidos turėtų sumažėti maždaug dvigubai. Jeigu yra oro tarpas mūro viduryje tai reikėtų pradėti užpildant tą tarpą poliuretano putomis. Gal užtektų ir tokio rezultato, nes lyginant su nešiltintu namu efektas irgi jaučiamas. To tarpo palikti tuščio negalima. O jeigu mūras be jokių oro tarpų, tai 15-20 cm putplačio duos labai didelį efektą.

Ekovatos pranašumai būtų - šiek tiek mažesnis pralaidumas orui ir mažesnis kvėpavimo takų dirginimas vatos dulkėms patekus į patalpas, jeigu jūsų šeimoje yra jautrių žmonių.
Ekovata - tai iš esmės popierius su antipireniniais priedais. Rezultatas priklausys ne nuo pasirinktos šiltinimo medžiagos, bet nuo visų konstrukcijos elementų pasirinkimo ir įrengimo kokybės.
Visos vatos yra reiklios šiltinimo medžiagos, kurioms būtina sudaryti tinkamas sąlygas - iš vidaus tvirtas ir sandarus sluoksnis stabdantis oro ir vandens garų skverbimąsi įrengtas iš OSB ar kitų mažai laidžių vandens garams plokščių, kurių sujungimai suklijuoti butilo juosta. Iš išorės idealiu atveju vatą reikėtų įrengti priešvėjinį sluoksnį iš tam skirtų medžio plaušo, gipso ar magnio oksido pagrindu pagamintų, laidžių vandens garams priešvėjinių plokščių. Difuzinės plėvelės ir priešvėjinė vata tam tinkama mažiau.
Įrengus tokius išorinius sluoksnius beveik nebelieka skirtumo kokią šiltinamąją medžiagą sudėti į vidų. Jūsų atveju gali būti sunku įrengti priešvėjinį sluoksnį virš vatos, nes nėra kur jo tvirtinti. Apie tai derėtų pamąstyti iš anksto.
Apatinį sandarumą užtikrinantį sluoksnį geriausia įrengti prisukant OSB plokštę po perdangos sijomis. Paprastesnis būdas apsaugoti vatą nuo kondensato yra polietileno plėvelės patiesimas ant OSB, bet kokybiškesnis būtų aliuminio folijos su popieriumi klijavimas sunkių tapetų klijais prie OSB plokštės iš apačios taip sukuriant vientisą sluoksnį ir sudarant idealias sąlygas vatai dirbti. Medžio konstrukcijos šiltinimo medžiagos sluoksnyje liks sausos ir tvirtos.
Vietoje OSB dar galima naudoti PIR plokštę, kuri kartu yra labai efekyvi šiltinimo medžiaga ir padengta aliuminio folija gamykliškai.

Reikėtų patikslinti koks pas jus pamatas. Jeigu numatytas atskiras pamatas apdailinei plytai mūryti, tai už apdailinio klinkerio mūro reikėtų palikti vėdinamą oro tarpą. Šiltinimui yra įvairių pasirinkimo variantų, bet dažniausiai naudojama akmens vata tvirtinant ją smeigėmis. Putplastis taip pat puikiai tiktų, tik su juo būtų daugiau darbo, nes izoliacines plokštes reikėtų užmauti ant styrančių ryšių, kurie reikalingi sujungti apdailinės plytos mūrą su pagrindine blokelių siena. Jeigu nėra numatytas atskiras pamatas apdailiniam mūrui, tuomet klinkerio plytas galima pjaustyti į plyteles ir klijuoti ant putplasčio be vėdinamo oro tarpo. Šis variantas ekonomiškesnis, bet reikalauja nepriekaištingos technologijos klijavimui.

Žemoje vietoje gruntas tikriausiai bus netinkamas 3-4 metrų poliams įrengti, o juostiniai pamatai taip pat turi remtis į kietesnį pagrindą, kurį tektų pasiekti nukasus augalinį gruntą taip dar labiau apsunkinant žemės darbus.Galite pasidomėti apie polius plūktiniu padu, kaip alternatyvą giliems poliams silpname grunte.Plokštuminiai pamatai yra tinkamiausi jūsų situacijoje. Atvežtą gruntą derėtų tankinti sluoksniais po 30-40 cm bent su 500 kg sveriančia vibroplokšte. Geriausiai tiktų žvyras, bet ir smėlis būtų gerai. Jeigu nėra galimybės atsivežti daug smėlio, tai ir molingas gruntas tiks apačioje. Viršutiniai sluokniai šalia pamato turėtų būti geriausiai sutankinami iš žvyro ar skaldos, o gilesnieji gali būti supilti ir iš prastesnių rodiklių dulkingo smėlio ar net molio.Grunto su organinėmis priemaišomis po pamatu geriau vengti esant galimybei. Prieš užpilant gruntą rekomenduojama pagalvoti apie gruntinio vandens drenažo įrengimą 100-150 cm gylyje. Įrengus plokščiuosius pamatus reikėtų vengti judinti sutankintą gruntą šalia pamato kraštų, ypač kampuose. Dėl to drenažo įrengimo atidėjimas vėlesniam laikui nerekomenduojamas.

Jeigu klausiate apie sienų šiltinimą tai visų pirma reikėtų pagalvoti kokią rinksitės fasado apdailą.
Jeigu bus vėdinamas fasadas apkaltas lentelėmis ar fibrocementinėmis plokštėmis, tai paprasčiau rinktis akmens vatą, nes polistireninį putplastį klijuoti ant sienos su mediniu karkasu ar kitokiais fasado laikikliais yra nepatogu.
Kai planuojamas dekoratyvinis tinkas ar klinkerio plytelės, tai paprasčiau yra naudoti polistireninį putplastį, nes jį iškart galima tinkuoti ar klijuoti plyteles nepaliekant oro tarpo.
Kalbant apie pačios šiltinimo medžiagos savybes galima pabrėžti, kad vata savo šilumine varža priartėja prie polistireninio putplasčio tik laboratorinėmis sąlygomis. Vėjas, iš lauko patekusi drėgmė, nesandarumai, kondensatas gali iš esmės pabloginti sienos apšiltintos vata izoliacines savybes. Putplastis laidumas šilumai daug mažiau priklauso nuo aplinkos veiksnių lyginant su vata. Polistireninis putplastis yra iš prigimties atstumianti vandenį, hidrofobinė medžiaga, kuri gali įgerti drėgmės nebent dėl savo atvirų porų struktūros, o vata atvirkščiai - hidrofilinė, įgerianti vandenį medžiaga.
Norint gauti gerą rezultatą su vata reikės pasirūpinti ne tik pakankamu vatos sluoksniu, bet ir sandarumo sienose užtikrinimu, dėl kurio gali pradėti kauptis kondensatas šiltam patalpų orui patekus į šaltus vatos sluoksnius, taip pat ilgaamžiu priešvėjiniu sluoksniu, kurį aš rekomenduočiau įrengti ne iš priešvėjinės vatos ar difuzinės plėvelės, bet iš priešvėjinės plokštės. Sausumas yra kritinė sąlyga efektyviam vatos darbui užtikrinti.
Ekologiniu požiūriu neišskirčiau nei vatos, nei polistireninio putplasčio. Jeigu ieškote ekologiškumo rinkitės namą iš šiaudų kitkų tinkuotų plaušmoliu.