MŪSŲ KIEMAS, G.Venckaus IĮ ekspertų komentarai

Standumą duotų skalda. Skalda gali būti granitinė (brangi), dolomitinė (irgi brangi), žvirgždo (sijotas - smulkintas žvyras) ar maltas betonas (maltas statybinis laužas). Frakcija - tokia, kad gerai trombuotųsi (geriau stambesnė). Pilant ir trombuojant įmanoma suformuoti pakankamai tvirtą dangą.
Atkreipkite dėmesį, kad kelias turi turėti sankasą, o sumuštinio sluoksniai turi būti kuo tolygesni ir kuo geriau drenuotis (pvz, Jūsų minimas smulkaus žvirgždo sluoksnis turėtų kuo geriau nusidrenuoti į šalia kelio esančias žemesnes vietas). Jei kelias yra žemiau už aplinkines dangas (pievas ir pan), jis labiau vadintinas grioviu, o ne keliu. Tokiame dėl užmirkstančio sumuštinio liulinimo ir jame užsilaikančio vandens plėtimosi nuo šalčio nuolat formuosis duobės.

Įprastai vejos sėklų mišinys beriamas ant tinkamai paruošto (išlyginto su tinkamais projektiniu ir technologiniu reljefu ir tinkamai suspausto) paviršiaus, sėkloms sukuriamas tinkamas guolis mulčiuojant arba įterpiant. Jei būtent taip buvote paruošę, tai pavasarį įrenginėtojams geriau bus patiems nuspręsti, kaip/kuo jį vėl paversti tokiu pat.

Įprastai rekomenduojama sėti iki rugsėjo vidurio. Vėliau didėja rizika, kad sėklų mišinys gali nepakankamai įsišaknyti ir blogai žiemoti (priklauso nuo įv. veiksnių). Bet, kartais, pasėjus ir spalį, gali gautis puikiai.

Būtinoji medžio mitybinė zona daugumai medžių - skritulys sulig lajos projekcija plius metras-du plačiau. Norint nepakenkti medžiui, ši zona turėtų būti neliečiama (net laikinam statybinių medžiagų sandėliavimui ar automobilių parkavimui, nekalbant apie įv. trasų kasimus ir pan.). Apie kamieno užpylimą negali būti nė kalbos. Šaunuoliai, kad stengiatės atkurti buvusią augavietę; jei medis sureagavo teigiamai, gal ir išgyvens. Bet kokie užpylimo sprendimai situaciją blogins. Kiek blogins, sunku prognozuoti.

Norint kaupti (o ne sugėrinėti) vandenį, talpa turi būti hermetiška. Gelžbetoninius šulinius užhermetinti įmanoma, bet sudėtinga ir neracionalu (kažin ar kas imtųsi). Kritulių vanduo talpoje kaupsis su nešmenimis (žiedadulkėmis ir pan.), kuriuos filtruoti iki tinkamo laistymo sistemai beveik nėra racionalių techninių galimybių. Laistymui labiausiai reikia vandens tada, kai sausa, o kai sausa, kritulių vandens vandens nebūna (drenažo vandens greičiausiai taip pat). Laistymui pora kub. metrų vandens - mažas kiekis, dažniausiai daugiau išlaistoma per vieną kartą. Talpos papildymas iš kitų šaltinių gali būti suprojektuotas ir įrengtas kartu su laistymo sistema, tačiau tai - papildomi kaštai.

Jei kelias yra žemiausia vieta (be sankasos) ir/arba nėra vandens surinkimo-nuvedimo sistemos, dangos tvirtinimas padės neilgam, kokia ir kiek jos nebūtų, nes įmirkstantis ir nenudrenuojamas kelio sumuštinis transporto priemonių bus liulinamas. Vertėtų išspręsti sankasos-griovių (vandens nuvedimo, pašalinimo nuo kelio sankasos) sprendimus.

Tai ne tiek gatvės dangos, kiek reljefo ir kritulių vandenų surinkimo sistemos problema. Kelias, koks nebūtų, turėtų turėti sankasą (pylimą, nuo kurio vandenys nubėgtų į griovius, o grioviais nukreipiami į kitus vandens telkinius arba drenažo sistemas), arba (dažniausiai asfaltbetonio dangų gatvės) turėtų turėti požemines surinkimo-nuvedimo sistemas. Naujakuriai, statydamiesi namus ir įsirengdami dangas, dažnai neįvertina esamos ir perspektyvinės gatvių plėtros bei vandenų nutekėjimo sprendimų būtinybės. Jūsų atveju galimus sprendimus galima įvertinti tik susipažinus su situacija detaliau.

Jūsų įrengto šulinuko sugėrimo plotas - dugno skersplotis, kuris yra mažas, nors vandens slėgis 3 metrų šulinyje ir spaudžia susigerti. Taip pat, smulkiausios koloidinės dalelės nusėda dugne, dar pablogindamos sugėrimą. Jūsų žadamas išvesti ir pakloti drenažinis 145mm vamzdis turbūt bus pakankamai geras sprendimas. Būtų geriau, jei jis neužšaltų, jame nesivytų želdinių šaknys, o į vamzdį ir "sugėrimo lauką" (sluoksnį, esantį po vamzdžiu) iš viršutinių grunto sluoksnių nesusiplaudinėtų smulkiosios dalelės - to prevencijai, užkasdami tranšėją, virš drenažinio vamzdžio galite užkloti polietileną arba geotekstilę. Kokio ilgio tokį sugėrimo lauką įrengti? - Toks sugėrimo laukas būna labai efektyvus, būna ir nelabai. Eilinis lietutis, liūtis ir polaidis - labai skirtingi kritulių kiekiai. Nelaidus gatvių dangų plotas, nuo kurio nubėga krituliai, dažniausiai santykinai didelis. Minimalų sugėrimą jau turite, kiek dabar - spręsti Jums.

Kelmus maksimaliai sužeminti (pjūklais ar kelmų frezomis) ir palikti pūti yra logiškas, dažniausiai - ir pinigus taupantis sprendimas. Jei kelmus išrovėte, juos vėl užkasinėti nelabai logiška, nebent Jūsų sklypas didelis ir turite ūkinę (kompostavimo) dalį.

Jei sprendžiate, ar užkasinėti vietoje, kur ateityje bus veja ar pievelė, geriau būtų nuo užkasinėjimo susilaikyti. Vejoms geriau kuo tolygiau suspausti grunto sluoksniai, o pūvančiuos medienos ir mineralinio grunto tankis skiriasi, ir ateityje gruntas gali netolygiai susmegti.

Išrautus mažus ir vidutinius (patogius pakelti) kelmus galima nupurtyti, išdžiovinti ir panaudoti lauko židinio ar kt. ugniakuro ugniai, kai pageidaujamos ilgai smilkstančios malkos.

Kaip kokiam montuotojui (ir vejininkams) patinka: trasas kloti galima tiek dabar, galima kai bus užpilti paskutinieji cm. Purkštukai montuojami kai užsėta, arba prieš pat sėją. Svarbu - geras laistymo sistemos projektas (o projektavimui svarbiausia - aiški sklypo projektinė/faktinė situacija ir, žinoma, pakankamas vandens kiekis. Na, ir inžinieriaus patirtis :).

Leidimus išduoda savivaldos institucijos, įprastai - sklypų savininkams ar valdytojams (jei auga ne Jūsų sklype, Jūs prašyti leidimo, juo labiau kirsti, neturite pagrindo). Atkreipčiau dėmesį, kad tik nuo žmonių požiūrio priklauso, ar medžiai yra gėris, ar blogis; ar jie puošia, ar teršia; ar ošia, ar triukšmauja. Kuo vyresnis medis, tuo vertingesnis (tokių Jūs nepasisodintumėte nė už milijoną), tad galite didžiuotis, kad Jūsų protėviai pasodino tokius medžius. Jei, kaip Jūs rašote, jie auga per arti elektros tiekimo linijos, galbūt verta iškelti elektros liniją. Maumedžiai - itin puošnūs medžiai, rudenį numetami spygliai kuria malonią paklotę. Laikoma, kad išgyvena apie 600 metų. Dėl vėjo išvertimo grėsmės: jų šaknys gilios (ryški liemeninė šaknis) ir gausios, todėl maumedis retai išverčiamas vėjo. Prireikus, tikslesnį konkretaus medžio biodinaminio stabilumo įvertinimą gali atlikti arboristai.

Išbertoms vejos sėkloms (sėklų mišiniui) reikia sukurti gerą guolį. Tai padaryti geriausia įterpiant arba užberiant. Jei užberti - tinka paprastas sijotas gruntas, geriausia - priesmėliai. Jei durpės - labiau dega saulėje. Jei užberiama molingu gruntu, gali susidaryti dygimą ribojanti pluta.

Sausais orais galima pervažiuoti ir per pievą. Jei norite važinėti bet kuriuo metų laiku ir bet kokiais orais, reikia ruošti dangos pagrindą - sumuštinį, ir kloti kokią nors dangą.
Dangos, kokią besirinktumėte, turėtų būti įrenginėjamos ant tinkamai įrengto sumuštinio, kuris gerai drenuotųsi (jame neužsilaikytų vanduo). Taip pat, bet kurios dangos paviršius neturėtų būti žemiau nei aplinkinė teritorija (turėtų būti sankasa).
Ant sumuštinio gali būti pilama ir sutankinama skalda, gali būti klojama asfaltbetonio ar betono ir jo gaminių danga. Galimi ir visokie 'koriai'. Kiekvienam pagal skonį ir kišenę. Rinkdamiesi apsidairykite į patinkančias dangas, kurios įrengtos jau seniau - matysis eksploatacijos subtilybės (kai kurios labai purvinasi, nuo kai kurių sunkoka kasti sniegą, kai kurios želdomos, ir žolė vėliau žiūrisi baisokai, ir etc).

Dėl keliuko apskritai - keliukas privalo turėti sankasą, t.y., kelias negali būti žemiausia vieta - žemiausios vietos turi būti šonuose - grioveliai ar grioviai, kurie į kažkur nuvestų vandenį (arba kelias-gatvė turi turėti savo požeminę kritulių surinkimo-nuvedimo sistemą). Kritulių drėgmė nuo sankasos privalo kuo greičiau pasišalinti (antraip kelio tiesiog nebus - bus transporto liurlinamas griovys).
Sankasa turėtų būti įrengiama pašalinus daug organikos turinčius grunto sluoksnius.
Sankasos "sumuštinis" pagal kelio svarbą; realiai - įrengiamas laidus sluoksnis nusidrenavimui (į šonus - griovius), o standumą suteikia skalda. Sluoksnių frakcijos turėtų būti kuo tolygesnės frakcijos (t.y., pvz, jei pasitaikys pavienių didesnių akmenų, nuo šalčio-drėgmes ir vibracijų kelias duobėsis labiau).
Dėl geotekstilės naudojimo negaliu kompetentingai patarti; logiškai ji sumažintų grunto netolygų sėdimą vietose, kur organinių sluoksnių negalima buvo pašalinti (pvz, kur jie labai gilūs).

Geriamo vandens šuliniai turėtų būti maksimaliai saugomi nuo potencialios taršos (bet kokios). Medžiai iš esmės nėra taršos šaltinis, nebent nuokritomis, tačiau tinkamas stogelis ir dangtis vandenį apsaugos. Tarp rentinių gali įaugti medžių šaknys, kai kurie medžiai (pvz. karklai - gluosniai, blindės) itin dažnai įsiskverbia į įv. požeminius inžinerinius įrenginius. Gausiausia šaknų - sulig medžio laja ir pora metrų plačiau. Tad medžius protinga būtų sodinti nuo šulinio tokiu atstumu, kad šulinys neatsidurtų po laja. Tai apsaugos ir nuo medžiuose nutupiančių paukščių išmatų.

Vanduo bėga žemyn. Tad jei vanduo atbėga iš kažkur į teritoriją prie statinio (pastato, šiuo atveju - rūsio), kuris yra žemiausioje vietoje, reiškia, greičiausiai yra netinkamai suformuotas teritorijos paviršiaus reljefas arba statinys pastatytas netinkamame aukštyje, dauboje. Žinoma, jei duobėje stovinčiame pastate yra skylė, per kurią bėgo vanduo, greičiausiai reikia ir skylę užtaisyti.

Kokiu tikslu žadate purkšti? Įprastai, purškiama galėtų būti dėl dviejų priežasčių: dėl būsimos pievelės rūšinės sudėties (pasėlių švarumo), arba (ir) dėl patogesnio (lengvesnio, kokybiškesnio) darbo.
Patarimas dėl pasėlių švarumo: užpylę viršutinį sluoksnį, nedelsdami imkitės vejos darbų ir stenkitės kuo greičiau pasėti pageidaujamų žolių mišinį, kuris konkuruotų su dygstančia savaimine augalija (kuo ilgiau nepasėsite, tuo daugiau bus nepageidaujamų žolių). Jei grunto darbams esama augalija maišo, greičiausiai nupurkšti absoliutaus veikimo herbicidais verta (nudžius ne tik viršžeminė dalis, bet ir šaknys, bus lengviau tą augaliją susmulkinti arba pašalinti; taip pat geriau suguls esamas ir papildomai užpilamas gruntas).

Tinkamo drėgnumo, neperdrėgnomis sąlygomis reljefo darbus atlikti lengviausia. Temperatūra kaip ir nesvarbi, išskyrus, žinoma, neigiamą, kada gruntas sušąla. Tinkamiausiais vejai gruntas - mineralinis, geriausia priesmėlis. Jūsų atveju, jei esamas gruntas nėra nederlingas, užpilamas sluoksnis gali būti minimalus, reikalingas formavimo/lyginimo darbams. Jei esamas itin nederlingas, naudinga būtų sukurti tinkamą viršutinį sluoksnį (vejos šaknys tarpsta 10-20 cm gyliu, itin geromis sąlygomis - ir giliau). Prieš reljefo darbus esamos augalijos sunaikinimas herbicidais tikslingas tik tada, kai esama žolinė augmenija maišo reljefo formavimo darbams.

Reikėtų naudoti mineralinį gruntą, geriau priesmėlį (smėliai laidūs drėgmės nusidrenavimui, tačiau drėgmė jais nekyla aukštyn). Tačiau vis tiek vargu paviršiaus bus kaip ant mineralinio podirvio - apačioje liekančios durpės nebus visiškai stabilios - šiek tiek slūgs (gali netolygiai), dėl ten sulaikomo vandens gruntą labiau kilnos įšalas. Galbūt reikėtų apsvarstyti drėgmės pertekliaus surinkimą ir nuvedimą (drenažą).

Jei siekiate turėti vejos kilimą (vejos kilimas - ne vienintelė pievelės rūšis), vejos įrengimo grunto darbai turėtų sukurti augavietę, tinkamą augti varpinių žolių kilimui.

Prieš įrengiant paviršinį sluoksnį reikėtų įvertinti podirvio laidumą drėgmei.
Jei vanduo gerai drenuojasi ir jei kritulių vandenys iš kitų teritorijų (ir nuo stogų, didelių grindinių plotų, gatvių) ant vejos nepatenka, o vejos technologiniai nuolydžiai yra tinkamai suformuojami, paviršinė drėgmė dažniausiai netrukdo vejos kilimui ir nekelia diskomforto.

Tačiau, jei podirvis labai blogai nusidrenuoja, galbūt reikalingi drėgmės pašalinimo sprendimai – giluminis drenažas arba, pvz, laidusis sluoksnis (šis sluoksnis turėtų būti ant podirvio su nuolydžiais vandens šalinimo kryptimi), gal – paviršinio vandens surinkimas ir pan.


Jei esamas paviršius (būsimas podirvis) yra visiškai nederlingas (taip po statybos visame sklype būna retai), tada viršutinis sluoksnis turėtų būti kuo storesnis, arba bent 20 cm. Paviršiniam sluoksniui labiausiai tiktų humusingas priesmėlis, arba humusingas priemolis. Pernelyg humusinguose gruntuose (turinčiuose pernelyg daug organinių medžiagų, pvz, durpžemiuose, arba gruntuose, į kuriuos įmaišyta pernelyg daug žemapelkinių durpių, sapropelio, komposto) vejos kilimas taip pat gali formuotis blogai.

Po tokių grunto darbų galima imtis vejos įrengimo.

Galima visaip. Velėna susideda iš grunto, kuriame daug organinių medžiagų ir tiesiog augalų dalių. Visos organinės medžiagos pūva (mineralizuojasi), tad nėra stabilios ir statybai (kelių ir takų įrengimui) netinka. Bet sklypo dalyje, kur bus augmenija, tinka puikiai. Jei velėnos daug, supylus galimas suslūgimas, o prireikus įdirbti dirvą ar sodinti kitus augalus gali būti sunkoka. Tad galbūt pilant (=formuojant sklypą) verta arba suspausti, arba pilti į krūvą (sandėliuoti) ir palikti bent sezonui, kol supilta velėna supus.

Pagal LR želdynų įstatymą valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugą, pertvarkymą ir priežiūrą, želdynų kūrimą ir naujų želdinių veisimą, želdynų tvarkymo ir kūrimo projektų rengimą, jų derinimą organizuoja savivaldos institucijos. Jos numato ir skiria tam ir lėšas. Todėl reikėtų kreiptis į aktualios savivaldybės atitinkamą padalinį.
Pvz., Vilniaus miesto savivaldybės želdinių taisyklės nurodo, kad "artimiausioje gyvenamojoje aplinkoje (daugiabučių namų kiemuose) siūloma gyventojams inicijuoti želdinių sodinimą ir priežiūrą prieš tai informuojant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyriaus Želdynų poskyrį (toliau – Želdynų poskyris) apie numatomus atlikti darbus".

Jūsų pasirinktas variantas greičiausiai yra visiškai tinkamas (priklauso nuo grunto, šlaito statumo, aplinkinių teritorijų ir vandens iš kitur atitekėjimo). Kaip ir planuojate - reikėtų išnaikinti nepageidaujamą augaliją ir sodinti pageidaujamą. Išnaikinimui vertėtų pasirinkti racionalų sprendimą - galima nusiravėti, galima naudoti herbicidus (veikia tik žaliuojančius augalus), galbūt galima naikinti ir uždengiant šviesos nepraleidžiančia danga (plėvele ar kt.). Naujus augalus protinga pasirinkti tokius, kurių lajos ateityje susivertų ir sudarytų blogas sąlygas nepageidaujamų žolių plitimui, o šaknys stabdytų eroziją. Dirva po augalais gali būti mulčiuojama, gali būti paliekama nemulčiuota (sprendžiama estetiniais ir praktiniais sumetimais). Statų šlaitą krituliai gali eroduoti (tiek mulčių, tiek gruntą), ypač pirmais-antrais metais po sodinimo. Mulčių nuo geotekstilės, tikėtina, nuplaudinės labiau nei nuo grunto. Jei per liūtis ant šlaito atitekės vanduo iš kitų teritorijų, gali eroduoti smarkiai. Šlaito (ypač atokaitos šlaito) augalams rekomenduotina pakloti kapiliarinį laistymo vamzdį (gali būti su sodo jungtimi rankiniam užmaitinimui - prireikus).

Pagal nuotrauką matyti, kad pakankamai gerai insoliuotoje natūralaus (santykinai) grunto teritorijoje neauga jokia žolė. Akivaizdu, kad teritorija yra ne tik intensyviai mindoma, bet ir naudojama automobilių ratams. Jei toks naudojimas išliks ir ateityje, vienintelis logiškas sprendimas yra įrengti kietas dangas. Arba, žinoma, kietų dangų ir želdinių (pievelių, vejų, augalų grupių) derinys.
Prieš užsisakant projektavimą ir, juo labiau, įrengimo darbus reikėtų detaliau pasigilinti, koks reglamentavimas taikomas būtent šiai vietai.

Daugumai augalų sodinti savo sklype kaimynų sutikimo nereikia, nebent sodinant arti sklypo ribos. Jei prieš sodindami arti sklypo ribos susitarsite su kaimynu, gyvatvorė augs tikrai geriau. Jei gyvatvorės abi puses prižiūrėsite Jūs, sodinkite taip, kad liktų erdvės apeiti karpant ir grėbiant lapus.