UAB Gilius ir Ko ekspertų komentarai

Klausimas, kokį pašildymą turite galvoje?
Jų yra įvairių, priklausomai nuo šilumokaičio tipo ir kt. konstruktyvinių sprendimų.
Rekuperatoriams su plokšteliniu rekuperatoriumi yra būtinas imamo iš lauko šalto oro pašildymo rekuperatoirius, jeigu šilumokaitis yra paprastas neentalpinis (negrąžinantis drėgmės). Jiems lauko orą reikia šildyti > 0 C. Su entalpiniais šilumokaičiais (grąžinančiais drėgmę), ta lauko oro temperatūra yra žemesnė (apie -8 C, ar šiek tiek žemiau). Tačiau vis tiek, nenorint prarasti tiekiamo oro ir kad šilumokaitis neužšaltų kritinėmis sąlygomis, vis tiek pageidautina turėti lauko oro šildymą.
Rekuperatoriams su rotaciniaias šilumokaičiais lauko oro pašildymas kaip ir nereikalaujamas (ir paprastai neįrengiamas), bet paprastai yra įrengiams tiekiamo oro į patalpas už šilumokaičio papildomas šildymas. Juo galima pašildyti tiekiamą orą į patalpas, kiek pageidaujama, nes dėl šilumokaičio naudingumo koeficiento, vis tiek be papildomų šildytuvų tiekiamo oro tempoeratūra gali būti iki 10 C žemesnė už ištrukiamo iš patalpos (kitaip sakant patalpos) temperatūrą. Kadangi rotacinių rekuperatorių naudingumo koeficientas yra šiek tiek žemesnis už plokštelinių, tai tas antrinis pašildymas yra pageidautinas.
Nors kita vertus, vėdinimo sistemos oro kiekis yra santykinai nedidelis ir jo tiekiamo oro žemesnę temperatūrą pašildo pastato šildymo sistema. Bet atskirais atvejais, kai oro kiekiai yra didesni, ar nepatogiai išdėstytos oro tiekimo angos, tada žmogus gali pajausti tą vėsesnį oro dvelksmą.
Rotaciniai rekuperatoriai (šilumokaičiai) turi trūkumų, kad šiek tiek dalinai primaišoma ištraukiamo oro į tiekiamą (tai nepriimtina gydymo ir pan. įstaigose dėl užkratų pernešimo galimybės). Be to, tai yra judančios dalys, sandarinamos šepetėliais, kurie išdyla ir rekuperatoriaus nesandarumas tampa didokas. Dėl to krenta naudingumo koeficientas ir didėja susimaišančio oro kiekis.
Tokių trūkumų neturi plokšteliniai šilumokaičiai. Kadangi jų naudingumo koeficientas gaunasi didesnis, tai antrinio oro (tiekiamo į vidų už šilumokaičio) temperatūra nuo patalpos oro temperatūros skiriasi ne tiek daug, kaip su rotaciniais šilumokaičiais, todėl paprastai nemontuojami antriniai oro šildytuvai. Nors nėra jokių apribojimų tai padaryti. Galima tiesiog įdėti kanalinį oro šildytuvą su atskiru temperatūros valdymu, jeigu rekuperatoriaus automatika nenumato tokio valdymo galimybės.
Dėl tokio papildomo oro šildytuvo įsirengimo būtinybės galima apsispręsti tik žinant aukščiau išvardintus specifinius požymius.

Šiaip, katilas lyg ir per galingas.
Bet galima kažkaip išsisukti. Juk galima priderinti orą degimui ir taip sumažinti jo galią, kita vertus galima dėti mažą porciją malkų, kad užtektų tik įkaitinti grindis. Galima pasistatyti akumuliacinę talpą 500-800 l. Tačiau tai - jau gerokai brangiau.
Šildomų grindų vandens temperatūra maks galėtų būti iki 45-55 C, O katilo vandens temperatūra turėtų būti apie > 60 iki 80 C. Vadinasi, reikia kažkokio vandens temperatūros mažinimo mazgo (termostatinio arba reguliuojamo maišymo vožtuvo ir cirkuliacinio siurbliuko už jo).
Kitas klausimas - kažkokiu būdu turi būti palaikoma gana aukšta grįžtančio į katilą vandens temperatūra, kuri turėtų būti bent jau > 55 C. Nes grįžtančio vandens iš grindinio šildymo temperatūra nebus aukštesnė kaip 25-40 C, o tai jau žemiau kondensacijos temperatūros. Tai reikalinga tam, kad katilo viduje degimo produktų kanaluose nesikondensuotų drėgmė ir katilas po kokių metų neprarūdytų ir neprakiurtų.
Čia gali būti papildomas pamaišantis siurbliukas iš katilo tiekiamo vandens vamzdžio į grįžtantį katilo, gali būti papildomai su specialiu termostatiniu ventiliu apačioje, gali būti specialus grįžtančios temperatūros pakėlimo mazgas. Viskas priklauso nuo konkrečių sąlygų ir galimų skirti tam reikalui pinigų.

Galima tiesiog užizoliuoti ir užkasti.
Izoliacija turėtų būti iš dviejų sluoksnių - pirmasis - tai nutepti kažkokia mastika (bitumine? ar pan.), kad apsaugoti nuo drėgmės, kad nekoroduotų antrasis šiluminės izoliacijos sluoksnis.
reikėtų aptaisyti putų polistiroliu, akmens vata (standžia) arba putų poliuretanu.
Tik yra kelios sąlygos. Reikia atskirti tuos sluoksnius, kad tiesiogiai nesiliestų (pvz. polietileno plėvele ar pan.), nes bitumas tirpina polistirolį ir pan.
Kitas niuansas - standartinis reikalavimas - šilumos izoliacija turi būti aptaisyta hermetiškai - be jokių tarpelių (galima užklijuoti lipnia juosta ir pan.).
Po to galima užkasti.

Klausimas - kiek laipsnių svyruoja temperatūra? Jeigu +/- 1-2 C, tai neblogas rezultatas.
Juk viskas priklauso ne tik nuo katilo ir temostato. Patalpų orą šildo šildymo sistema. Patalpos turi atitvaras (langus, sienas, duris, lubas, grindis...). Taigi, labai daug lemia ne tik šildymo sistemos inertiškumas, bet ir pačio pastato konstrukcijų inertiškumas.
Šildymo sistema. Greičiausiai reaguoja konvektoriai, šiek tiek prasčiau (bet labai neblogai) radiatoriai. Na, o grindinis šildymas pasižymi nemaža inercija.
Aišku, termostatas taip pat temperatūrą reguliuoja (įsijungia ir išsijungia) nuo +/- 0,25 C iki +/- 1 C. Vadinasi, jau nuo vien termostato temperatūra gali svyruoti iki 2 laipsnių (-1 C, nuokrypis nuo užduotos, kada įsijungia ir iki +1 C, nuokrytpis nuo užduotos, kada išsijungia).
Jeigu patalpoje yra grindinis šildymas ir visa grindų masė yra įšilusi, o per langą pradeda intensyviai šviesti saulė, tai patalpoje temperatūra gali pakilti labai daug > 10 C.
Visų pirma, termostatų yra įvairių - On/Off, kada veikia išjungiant ir įjungiant. Yra termostatų, kurie tą daro iki +/- 0,25 C tikslumu. Vadinasi, paklaida gali būti apie 0,5 C.
Kitas klausimas, kai išjungus grindinį šildymą, kiek laiko užtruks, kol atvės visa grindų konstrukcija su visais betonais (gali trukti iki 6 valandų ir daugiau).
Dar yra termostatų, kurie on/off signalą valdo proporciniu būdu. Tokie termostatai duoda gerokai mažesnį temperatūros nuokrypį, kuris po kelių įjungimų/išjungimų mažėja.
Trečias klausimas yra katilo vandens temperatūros nustatymas. Vandens temperatūra į šildymo sistemą turi kisti, priklausomai nuo lauko temperatūros. Ji turi kisti pagal taip vadinamas šildymo kreives, viena iš kurių atitinka jūsų konkretaus namo savybes. Tai reiškia, kad lauko tempoeratūrai esant šiltesniai (+5-10 C), vandens temperatūra turi būti žemesnė (apie 25-35 C, priklausomai nuo šildymo sistemos), o kai lauke yra šalčiau (-10-15 C), tai vandens temperatūra turi būti aukštesnė (+35- +60 C, priklausomai nuo šildymo sistemos).
Tai, jeigu jūsų katilo vandens temperatūra nustatyta nuolat pastovi, kad užtektų šaltesniu metu, o lauke yra šilta, tai termostatas turės dažniau įjunginėti ir išjunginėti katilą, kad oras patalpoje neperšiltų. O, priklausomai nuo pastato konstrukcijų ir šildymo sistemos inertiškumo, kol tas vandens temperatūros pokytis per patalpų orą pasieks termostatą, tai gali ir daugiau sušilti ir daugiau atvėsti. Be to, labai priklauso patalpos termostato vieta patalpose ir patalpoje, nes temperatūra reguliuojama tik pagal tą vietą (tašką), kur yra termostatas. O kitose patalpose ta temperatūra paprastai gali gerokai skirtis.
Jeigu katilas turi savo valdymo automatiką, kuri gali valdyti katilą pagal kreives pagal lauko temperatūrą, tada labai apsimoka papildomai įsirengti lauko temperatūros jutiklį. Tada katilo vandens temperatūra kaitaliosis ne iki aukštesnės ranka nustatytos vandens temperatūros, bet tik iki pagal kreivę nustatytos žemesnės vandens temperatūros. Vadinasi, tai bus kuro sutaupymas ir šiek tiek sklandesnis patalpos temperatūros valdymas.

Viską lemia investicijų skirtumas ir šildymo sistema. Jeigu numatoma radiatoriai - tai dėl aukštesnių vandens temperatūrų šilumos siurblys keltų abejonių, nes tada būna mažesnis COP ir didesnės elektros sąnaudos.
Jeigu grindinis šildymas, tada reikia žiūrėti į investicijų skirtumą, nes pagal eksploatacines sąnaudas, tai jos abiem atvejais būtų maždaug lygios. Taigi, atsipirkimo nebūtų iš kur laukti.
Todėl, šildymo šaltinio pasirinkimą gali lemti įvairiausi kitokie kriterijai, kuriuos net nuspėti sunku.

Kuo ilgesnis klausimas, tuo aiškiau į jį galima atsakyti.
Visų pirma kiekviena patalpa turi savo šilumos nuostolius. Ir tie nuostoliai nėra tiesiogiai proporcingi patalpos (šildomam) plotui. Nes to paties dydžio skirtingos patalpos turės skirtingus šilumos nuostolius dėl skirtingų atitvarų kiekio ir dydžio. Kitais žodžiais tariant, viena patalpa gali turėti vieną lauko sieną ir mažą langą, kita tokia pati patalpa gali būti kampinė, t. y. turės dvi (arba tris) lauko sienas ir, galbūt, didelius langus. Tai, natūralu, kad antrosios tokio pačio dydžio patalpos šilumos nuostoliai bus gerokai didesni (gali būti didesni net iki 2 -2,5 karto). O grindinio šildymo atveju grindų šildomas plotas (vadinasi ir šilumos galingumas) bus vienodo dydžio. Nenuostabu, kad antroje patalpoje bus gerokai vėsiau, nei pirmojoje. Aišku, tą šildomų grindų galingumą galima kažkiek padidinti sutankinant grindų šildymo vamzdelius. Todėl kiekvienai patalpai turi būti suskaičiuojami šilumos nuostoliai, kad parinkti reikiamus (skirtingus) tarpus tarp vamzdelių, kad gauti reikiamą skirtingą galingumą. Kodėl taip reikia daryti? O todėl, kad vandens temperatūra tiekiama iš šilumos siurblio (arba bet kokio kito šilumos šaltinio) yra viena ir ta pati abiems (visoms) patalpoms.
Su radiatoriais - paprasčiau. Ten, kur vėsiau, galima pakeisti esamą radiatorių didesniu.
Dabar dar dėl radiatorių ir grindinio šildymo skirtumų.
Pirmiausia, palyginkime šildymo paviršiaus plotą - grindinio šildymo (grindų) ir radiatoriaus. Aišku, kad radiatoriaus šildymo paviršiaus plotas bus gerokai (kartais) mažesnis. Ką tai reiškia?
Tai reiškia, kad, esant tai pačiai vandens temperatūrai į grindinį šildymą ir į radiatorius, radiatoriai atiduos į patalpas žymiai mažiau šiluminio galingumo, nei grindinis šildymas.
Sprendimai yra du. Vienas - varyti aukštesnę vandens temperatūrą iš šilumos šaltinio (kurios užtektų radiatoriams), o į grindinį šildymą įrengti maišytuvą, kad vandens temperatūra būtų sumažinta iki reikiamos grindiniam šildymui. Aišku, šilumos siurblio atveju, tai yra neekonomiška, nes didėjant vandens temperatūrai, gerokai krenta efektyvumo koeficientas COP. Tai reiškia, kad gerokai pakils elektros sąnaudos šilumos siurblio kompresoriui varyti.
Antras variantas - gerokai padidinti radiatorių šildymo paviršiaus plotą. Kitaip tariant, 2-4 kartus padidinti radiatorius. Tada, esant žemesnei vandens temperatūrai, radiatoriai išskirs pakankamai šilumos galingumo, kuris prilygs grindinio šildymo galingumui. Ir tokiu būdu patalpų oro temperatūra suvienodės.
Dėl reguliavimo. Šilumos siurbliui geriausia, kai yra užtikrinamas tam tikras vandens srautas. Paprastai grindiniam šildymui naudojami reguliuojami kolektoriai. Tai reiškia, kad juose yra ne tik rankiniai hidraulinio balansavimo kraneliai, bet ir termostatai, kuriuos gali spaudyti (uždarinėti ir atidarinėti) elektroterminės pavaros nuo kiekvienos patalpos termostato. Tokiu atveju kiekvienoje patalpoje galima palaikyti norimą oro temperatūrą.
Tačiau tai nepaneigia dėsnio, kad vis tiek vandens temperatūra turės būti nustatyta aukštesnė, kad užtektų šilumos šalčiausia patalpai. O kitoms patalpoms, aišku kažkaip reikia primažinti (uždaryti-atidaryti srautus). Tokiais atvejais, būtina, kad tarpo šilumos siurblio cirkuliacinio siurbliuko ir artimiausio kolektoriaus būtų įrengtas srauto pralaidos (by-pass) vožtuvas (ir kt.). Tokiu būdu per šilumos siurblį bus užtikrintas didesnis, nei minimalus reikalaujamas vandens srautas.
O jeigu į grindinį šildymą nėra maišytuvo, tada galbūt vertėtų padidinti radiatorius? Tokiu būdu su taupesne žemesne vandens temperatūra pasieksite, kad radiatoriais šildomos patalpos sušiltų labiau.

Tai va, būtent šilumos siurbliai oras-vanduo, o beje ir gruntas-vanduo turi vieną trūkumą. Tai yra jų galima maksimali vandens temperatūra.
Jeigu yra senas neapšiltintas namas su radiatorine šildymo sistema, tai, tikėtina, kad ji bus aukštatemperatūrė. T. y. per šalčius -15-20 C, reikės vandens temperatūros 60-70-80 C. O šilumos siurbliai oras-vanduo prie -15 C lauko gali duoti maksimaliai iki 50-55 C. Vadinasi, paprasčiausiai gali pritrūkti ne tiek šildymo galios, kiek maksimalios vandens temperatūros.
Aišku, yra dviejų kompresorių šilumos siurbliai, kurie gali padaryti vandens temperatūrą iki 80 C per šalčius. Tačiau du kompresoriai - ir kaina beveik dvigubai didesnė.
Be to, reikia turėti galvoje, kad kuo didesnis skirtumas tarp lauko ir vandens temperatūrų, tuo mažesnis efektyvumo koeficientas COP, kuris gali būti ir žemiau 2. Tai reiškia, kad per šalčius šiluminės galios ir šilumos bus tik iki 2 kartų daugiau, nei bus sunaudojama elektros.
Nereikia tikėtis, kad tokiam namui šilumos siurbliais šildytis bus pigu. Viskas priklauso nuo šilumos nuostolių. O jie, panašu, yra didoki. Paprastai oras-vanduo šilumos siurblių šiluminė galia būna iki 20-24 kW (kai lauke +7 C). Tada jų maks. galia susitraukia iki 13-15 kW, kai lauke būna -15-20 C. Namui reikėtų maždaug apie 21-24 kW galios, tai reikėtų bent dviejų siurblių.
Tai nemaži pinigai ir elektros bus sunaudojama gana daug (palyginus su malkų kaina, tai galėtų nemaloniai nustebinti). Dar klausimas, ar namo elektros įvadas turės pakankamai galios (reikėtų bent > 20 kW.
Norint pasinaudoti šilumos siurbliais, reikėtų apsišiltinti namą, kad būtų mažesni šilumos nuostoliai ir šildymo sistemą paversti žematemperatūrine. O tai reiškia - arba išdidinti radiatorius bent 2,5-3 kartus, arba įsirengti grindinį šildymą.
Panašu, kad žymiai mažesnės investicijos būtų įsirengti dujinį šildymą, kurį galima prijungti prie esamos šildymo sistemos be didesnių problemų, jos nepertvarkant. Dujinis katilas, nepriklausomai nuo lauko temperatūros gali tiekti 80 C (ir daugiau) laipsnių vandens temperatūrą ir ruošti karštą vandenį.

Jeigu šildymo sistema yra uždara (su išsiplėtimo indu ir apsauginiu vožtuvu), tada galima pagalvoti apie plieninius panelinius radiatorius. Jų yra įvairiausių dydžių ir dizaino (pvz.: su lygiu plokščiu paviršiumi ir pan.).
Jeigu sistema yra atvira, tai nieko geresnio ir ilgaamžiškesnio už špižių nėra. Tokiu atveju, geriausia išsiplauti turimus špižinius radiatorius, nusidažyti ir naudoti tuos pačius.

Kontūrų skaičius priklauso nuo maks. leistino vamzdelių ilgio viename kontūre.
D 18 vamzdelių maks. ilgis viename kontūre gali būti 100-110 m. D 16 - 60 m.
Kiek ploto gali užimti vienas kontūras, priklauso nuo atstumo tarp vamzdelių. Atstumas gali būti nuo 10 cm iki 30 cm (atskirais atvejais ir daugiau). Gyvenamosisose patalpose, stengiantis išvengti grindų paviršiaus nevienodo įkaitimo (dryžuotumo - šilčiau/šalčiau), paprastai maksimalus atstumas tarp vamzdelių neviršija 20 cm (atskirais atvejais (25 cm).
Nuo atstumo tarp vamzdelių priklauso grindinio šildymo šilumos galia - kuo tankiau, tuo daugiau W/m2. Atitinkamai, kuo mažesnis temperatūrų skirtumas tarp oro temperatūros ir grindų paviršiaus temperatūros, tuo mažesnis grindinio šildymo galingumas. Todėl, vonių patalpose, kur pageidaujamo oro temperatūra būna aukštesnė, nei kitose patalpose, ten atstumas tarp vamzdelių turėtų būti kuo mažesnis.
Atitinkamai, kiekvienos patalpos šilumos nuostoliai nėra tiesiogiai proporcingi grindinio šildymo plotui. Kiekvienoje patalpoje tas santykis yra vis kitoks. Todėl, norint išlaikyti vienodą vandens temperatūrą ir skirtingoms patalpoms suteikti skirtingą šildymo galią, atstumas tarp vamzdelių kiekvienoje patalpoje skiriasi.
Aišku, paprastai niekas nieko neskaičiuodamas padaro vamzdelių atstumą vienodą kas 20 cm ir galvoja, kad bus gerai.
Tačiau, tiekiant vienodą vandens temperatūrą, kai kuriose patalpose būna šilčiau, kitose šalčiau. Tada vandens temperatūra padidinama pagal šalčiausią patalpą, o karštesnėse patalpose cirkuliacijos srautai termostatais ir pavaromis ant kolektorių sumažinami.
Tačiau, žinant, kad šilumos siurblio efektyvumo koeficientas COP (elektros sąnaudos) yra tiesiog propocingos vandens temperatūrai (kuo aukščiau, tuo blogiau), gaunsi, kad elektros ekonomija nebus tokia didelė, kaip galėtų būti, pritaikius atstumą tarp vamzdelių kiekvienai patalpai.
Todėl, reikėtų pasidaryti projektą su kiekvienos patalpos šilumos nuostolių skaičiavimais ir grindinio šildymo vamzdelių išvedžiojimų. Nes nuostoliai labai skiriasi nuo įstiklintų paviršių ploto ir atitvarų su lauku skaičiaus patalpoje. Paprastai voniose reikia vynioti vamzdelius kas 10 cm, o kitose patalpose kas15 cm arba kas 20 cm (priklauso nuo nuostolių).
Imant D18 vamzdelį, kur į vieną žiedą galima suvynioti maks. 100 m, gaunasi, kad atstumui esant 20 cm, turėsime 5 m vamzdžio 1 m2, o kas 15 cm, tai turėsime apie 6,7 m/1m2.
Tokiu būdu, į bendrą kambarį reikės mažiausiai 2 žiedų, į miegamąjį taip pat siūlyčiau 2 žiedus.
Dar reikia įvertinti (jeigu yra pageidavimas) vonios rankšluosčių džiovintuvo prijungimą.
Taigi, iš viso reikės 6 kontūrų reguliuojamo kolektoriaus.

Suskaičiuojame, kiek prireikė kWh šilumos iš dujų.
250 m3 x 9,5 kWh/m3 x 0,85, viso apie 2019 kWh.
Priėmus, kad prireiks aukštų vandens temperatūrų radiatoriams ir k. v. šildyti su šilumos siurbliu oras-vanduo, vidutiniškai priimkime COP apie 2-2,5. Tada elektros būtų sunaudota apie 878 kWh su nemažu +- nuokrypiu.
Suprantama, kad nežinant tikrųjų šilumos nuostolių ir vandens temperatūros, neįmanoma tiksliai nuspėti COP. Todėl tas dydis yra labai jau apytikslis.

Labai panašu, kad į šildymo sistemą pateko oro. Reikia nuorinti.

Tai yra dvi skirtingos sistemos.
Rekuperacinė vėdinimo sistema neskirta pašalinti garų ir riebalų nuo viryklės zonos. Dėl labai skirtingų oro srautų ir riebalų šalinimo gartraukio oro ištraukimą nerekomenduojama, netgi draudžiama jungti į rekuperacinę sistemą.
Taigi, tenka daryti atskirą gartraukio oro ištraukimą.
Namo A++ klasės sandarumas nereglamentuoja atskirų angų per sieną į lauką. Paprasčiausiai tokios angos sandariai užkemšamos, kada atliekamas pastato konstrukcijų sandarumo matavimas.
Kitas klausimas, kad norint ištraukti kažkokį didesnį oro srautą iš sandaraus pastato, reikia analogišką oro kiekį įleisti į pastatą. O tai padaryti sandariame name nėra labai paprasta. Reikia pradaryti bent langą arba duris į lauką. O ar dažnai norėsite taip daryti žiemą, kai šalta? Tokiu atveju gartraukis smarkiai ūš, bet garų nelabai trauks.
Šiaip tai yra gartraukiai, kurie tą patį ištraukiamą orą su garais tik perfiltruoja ir vėl grąžina į tą pačią patalpą. Ir nereikia jokių angų į lauką, su visais tokio sprendimo trūkumais.

Jeigu ortakiai buvo 100 mm, o norima padaryti 75 mm skersmens, tai, aišku, kad kažkiek nukentės. Tačiau niekas netrukdo pasikloti du 75 mm vamzdžius, vietoj vieno 100 mm ir prisijungti prie difuzoriaus skirstymo dėžės du ortakius po 75 mm.
O jeigu kas bus per daug, visada galima prisukti difuzorių arba įdėti droseliuojančias tarpines/diafragmas.
O jeigu vieno 75 mm ortakio bus per mažai, tai paskui nebepadidinsi.

Tam jis ir yra kombinuotas. Paprastai šildoma nuo kieto kuro katilo, o elektra šildoma tik vasarą, kad nereikėtų kurti katilo vien tik dėl karšto vandens.
Visi taip naudoja dėl to, kad šiluma iš kieto kuro yra kokius 2,5-3 kartus pigesnė, nei su elektra.
O jeigu Jūs norite šildyti karštą vandenį vienu metu ir nuo kieto kuro ir nuo elektrinio šildymo elemento (el. teno), tai taip pat galima.
Reikia ties elektros šildymo elemento termostato nustatyti bent kiek žemesnę temperatūrą - gal apie 50-55 C. Kai kieto kuro katilas bus užkurtas ir jo vandens temperatūra bus aukštesnė, kaip aukščiau nurodyta nustatyta, tada ir karštas vanduo boileryje įšils aukščiau ir elektrinis elementas nebešildys vandens, nes jo nustatymo temperatūra bus žemesnė. Kai kieto kuro katilas nebesikūrens, o karštas vanduo boileryje atvės žemiau nustatytos temperatūros, tada automatiškai įsijungs elektrinis šildymo elementas, kad palaikytų nustatytą temperatūrą.

Pigiausias sprendimas - nerūdijančio plieno kaminas, izoliuotas, per sieną į lauką arba per stogą.
Tokiu atveju, vėdinimo kanalą reikės daryti atskirai/papildomai.
Galima daryti kapitaliai ir statyti kaminą iš blokelių su vidiniu keraminiu kanalu.
Yra blokeliai, kurių šone gali būti vienas ar keli papildomi kanalai vėdinimui.
paprasčiausiai reikia pasilyginti kainas ir žiūrėti, ką galima sau leisti.

Pačiam katilui nėra skirtumo, ar kaminas bus horizontalus, ar vertikalus.
Skirtumas kainoje ir savininko požiūryje.
Vertikaliam kaminui reikia daryti anga stoge (užsandarinimas). Brangiau.
Bet privalumas - degimo produktai sklaidysis viršuje ir nepateks ant sienų ir langų, netrukdys aplinkinei veiklai.
Horizontalus kaminas - pats pigiausias variantas. Jeigu degimo produktai bus išmetami į tą pusę, kur nevaikščiojama ir arti nėra langų, tai niekam ir netrukdys.
Aišku, minimalūs atstumai tarp horizontalaus kamino ir langų bei durų angų, yra reglamentuoti.
Tie degimo produktai iš dujinio katilo - tai yra praktiškai vandens garai, kurie greitai išsisklaido ir tolimesnei zonai, kaip 1-1,5 m nuo kamino antgalio praktiškai įtakos jau niekam nebedaro.

Gali būti kelios priežastys.
Pirmiausia klausimas - ar naktimis žeminama vandens temperatūra?
Ar yra prie radiatorių termostatiniai ventiliai?
Pirmoji - keičiantis vandens temperatūrai, pailgėja ir susitraukia vamzdžiai, prie kurių standžiai prijungtas radiatorius. Radiatorius kabo ant laikiklių. Tai gali būti stumdomas radiatorisu ant laikiklių, dėl ko ir atsiranda kalimas.
Antroji - labai priklauso vandens srauto tekėjimo kryptis per termostatinį ventilį. Srautas griežtai turi būti tik į termostato vožtuvo uždarymo antgalį. jeigu vandens srautas yra priešingas - tada srautas staiga pritraukia vožtuvo uždarymo antgalį ir gaunasi kalimas.
Lygiai tas pats galioja, jeigu yra reguliuojami kolektoriai. Termostatinis ventilis kolektoriuje turi būti tik ant grįžtamojo srauto, bet ne ant tiekiamojo.
Kiekviena sistema yra individuali. Gali būti ir daugiau kalimo priežasčių. reikia žiūrėti. Yra daug sąlygų.

Ir tas ir tas sausina orą. Tik daro tai skirtingai.
Šiaip, drėgmės perteklių reikia šalinti, t. y. išimti iš oro ir kažkur išmesti - iš namų į lauką.
Tikslesniam įsivaizdavimui, reikia žinoti, kad turėtume išskirti du parametrus - drėgmės kiekį ore, t. y. g/m3 ir santykinį drėgnumą, t. y. procentais.
esant tam pačiam drėgmės kiekiui, drėgnumas skiriasi, priklausomai nuo oro temperatūros. Kuo šiltesnis oras, tuo drėgnumas procentais bus mažesnis, esant tam pačiam drėgmės kiekiui. Kitaip tariant, esant didesnei oro temperatūrai, tame ore gali būti didesnis drėgmės kiekis.
Dar, kad lengviau būtų įsivaizduoti - esant vienam ir tam pačiam drėgmės kiekiui ore, žeminant oro temperatūrą, jame gali tilpti vis mažesnis drėgmės kiekis (garų pavidalu), kitaip tariant didėja santykinė drėgmė. Ir pagaliau pasiekiama tokia oro temperatūra, kai drėgnumas pasiekia 100 procentų ir drėgmė nebegali išlikti garų pavidalu, ji iškrenta vandens (rasos) lašeliais. Tokiu atveju kalbame apie rasos tašką. jeigu lango stiklo temperatūra bus žemesnė už rasos taško temperatūrą, tai ant stiklo kondensuosis drėgmė ir jis užrasos.
Tai dabar grįžtame prie drėgmės šalinimo metodų.
Kondicionierius suka tik tą patį patalpos orą ir šalina drėgmę iš oro tik tada, kai vėsina, vadinasi, kai karšta. Kitaip tariant iš vidaus bloko teka kondensatas. O ką daryti, kai nėra labai šilta ir vėsintis nenorima? Tada ir drėgmė nebus šalinama.
Vėdinimo rekuperatorius. Jis ima orą iš lauko ir taip pat šalina orą iš vidaus. Tame tarpe tuos oro srautus praleisdamas per šilumokaitį. Taip vėsus (šaltas) lauko oras pašildomas ištraukiamu iš vidaus oru, kuris atitinkamai atvėsta ir yra išmetamas į lauką. paprastai lauke oras būna sausesnis už vidaus. Todėl tokiu būdu pašalinama tam tikra perteklinė oro drėgmė.
Tik yra vienintelė sąlyga, kad oro srautas būtų pakankamai didelis, kad būtų pašalintas reikiamas drėgmės perteklius. Mini rekuperatorių gali neužtekti drėgmės pertekliui pašalinti. Be to, jie turi ir kitų trūkumų (ir ypač per didesnius šalčius).
Yra trečias metodas - tai taip vadinami oro sausintuvai. Jų principas yra kaip ir kondicionierių (šilumos siurblys), tik abu blokai yra viename prietaise (vadinasi ir vienoje patalpoje). Iš pradžių įsiurbiamas patalpos oras yra atšaldomas. Dėl to, kad jo temperatūra tampa gerokai žemesnė už rasos taško temperatūrą, iš oro iškrenta drėgmė kondensato pavidalu, kuris išteka iš prietaiso ( į kibirą arba į nuotekų sistemą). Po to, tas oras kitame bloke vėl pašildomas ir išpučiamas atgal į patalpą, jau gerokai sausesnis. Tokiu būdu, per kažkokį laiką visas oras patalpoje yra išsausinamas. Dažname sausintuve galima užsiduoti reikiamą santykinės drėgmės lygį procentais, žemiau kurio sausintuvas automatiškai išsijungia.
Taigi, atsakymas - nei su mini rekuperatoriais, nei su kondicionieriumi (šildymo sezono metu) drėgmės pertekliaus pašalinti nepavyks.

Esmė yra tokia.
Išsiplėtimo indo padėtis didelės reikšmės neturi. Gali būti bet kokia.
Indo maksimalus slėgis, t. y., kokį jis gali atlaikyti.
Slėgiai oro ir vandens pusėje (abipus vidinės skiriančios membranos) nesisumuoja. Jie tik išsilygina, kad abiejose pusėse būtų vienodai.
Išankstinio oro įpūtimo slėgis turi būti maždaug 0,3-0,5 bar mažesnis už norimą palaikyti darbo slėgį. Tai reikalinga tam, kad didesnis vandens slėgis paspaustų per membraną kitoje pusėje esantį oro slėgį iki tokio pačio. Tas paspaustas oras ir paspausta membrana reikalingi tam, kad, kai vanduo atšals ir susitrauks, turėtų iš ko kompoensuoti vandens slėgio sumažėjimą. jeigu oro slėgis bus didesnis, nei vandens darbinis slėgis, vadinasi, membrana ir oro pagalvė nebus paspausta ir kai vanduo atvės ir susitrauks, nebus iš ko kompensuoti slėgio kritimo. Tokiais atvejais vandens slėgis krenta labai stipriai (net iki 0).
Vadinasi, jeigu jūs norite, kad darbo slėgis būtų 1,5 bar, turėtumėte į atjungtą nuo vandens sistemos indo oro dalį įpūsti maždaug apie 1,0 - 1,2 bar.
Po to, galite spausti vandens slėgį , kiek tik norite (sveiko proto ribose iki apsauginio suveikimo - 3 bar). Ir tada galite nuorinti, kiek reikia. aišku, vandens slėgis mažės. reikia po nuorinimo palikti tiek, kiek reikia ir norisi - jūsų atveju apie 1,5 bar. mano nuomone, aš laikyčiau kiek daugiau - apie 1,8, iki 2,0 bar.
Tokiu atveju išankstinis oro įpūtimo slėgis turėtų būti apie 1,4 -1,5 bar, ne daugiau.
Jeigu bandysite įpūsti į indą, neatjungęs jo nuo sistemos, tai nežinosite, kiek reikia įpūsti, nes slėgiai abiejose membranos pusėse bus visą laiką lygūs. Jie gali skirti tik tada, kai membranos vienoje pusėje nieko nebėra. O tai gali būti tik dviem atvejais - kai indas atjungtas nuo vandens, tada žinote tikrąjį išankstinio oro įpūtimo slėgį. Ir kai oro slėgis yra didesnis, nei vandens slėgis ir vanduo nebegali paspausti membranos - ji yra prisiplojusi prie kitos indo sienelės.

Natūralu, kad taip yra.
Viską lemia hidraulinis pasipriešinimas. Vanduo teka, kur jam lengviau ir neteka ten, kur sunkiau, t. y. didesnis pasipriešinimas.
Viską lemia, kokio skersmens vamzdeliais prijungėte antrąjį radiatorių.
Dar klausimas, kokie tie radiatoriai - ar seni rusiški, ar dabartiniai nauji (balti). Ir dar klausimas - ar apatinio prijungimo radiatoriai, ar šoninio?
Taigi, senesnių rusiškų vamzdžio prijungimo skersmuo prie radiatoriaus buvo bent 3/4", o dabartinių yra tik 1/2", t. y. mažesnis.
Esmė, kad 4 m tiekiamo vamzdelio ir dar 4 m grįžtančio vamzdelio bei pačio antrojo radiatoriaus pasipriešinimas yra didesnis, nei pirmojo radiatoriaus. Tai per pirmąjį radiatorių tas šiltas vanduo ir prasisuka lengvai, tai kam jam tekėti dar kažkur, kur pasipriešinimas yra didesnis.
Teoriškai problemą lyg ir būtų galima išspręsti gerokai padidinus jungiamųjų vamzdelių skersmenį, tam, kad sumažintumėte pasipriešinimą.
Tik klausimas, ar kad ir storiausi vamzdeliai pakankamai sumažins tą pasipriešinimą, kad tas vanduo patektų į antrąjį radiatorių? Tai klausimas. Anksčiau, kai būdavo špižiniai radiatoriai (jų pasipriešinimas būdavo labai mažas (mažesnis, nei prijungiamų vamzdžių) ir prie jų būdavo galima prijungti gana storus vamzdžius, berods iki 1 1/4" ar 1 1/2". Tai tokiais storais vamzdžiais prijungdavo tiesiog kitus papildomus radiatorius nuo pirmųjų radiatorių ir viskas šildavo.
O dabar, jeigu tas vamzdžių pastorinimas nepadės (nes pačio radiatoriaus prijungimo angos skersmuo yra tik 1/2"), tada teks tiesiog atsišakoti antrojo radiatoriaus prijungimo atšakas prieš pirmąjį radiatorių ir prieš pirmąjį radiatorių įstatyti kokį nors droseliavimo/balansavimo vožtuvą, tam, kad suvienodinti abiejų radiatorių pasipriešinimus, kad vanduo užtekėtų į abu radiatorius.
Tokiu atveju vamzdelių skersmuo gali būti ne toks didelis, kaip špižinių radiatorių atveju.
bet ir labai pamažinti taip pat negerai, nes nuo stovo slėgio skirtumas taip pat nėra begalinis. Vis tiek papildomi 8-10 m vamzdžių turi savo pasipriešinimą.

Vienas iš pigiausių sprendimų - oras-oras, multisplit, t. y. vienas lauko blokas, ir po vieną vidaus bloką į kiekvieną patalpą.
Bet - šildymas oru tai nėra pats sveikiausias būdas - gana dideli oro srautai, bus jaučiami, sausina orą. Labai svarbu tinkamai parinkti vidaus bloko sumontavimo vietą, kad žmonės kuo mažiau jaustų oro srautus.
Neaiškus namo išplanavimas. Galbūt racionaliau (dėl freono linijų vamzdelių optimizavimo) būtų susimontuoti kelis lauko blokus (pvz.: du)?
Visi kiti vandeniniai sprendimai (grindinis šildymas arba radiatoriai) pareikalaus papildomų lėšų sistemos įrengimui. Nors sveikatai tai yra žymiai geresnė sistema.

Mini rekuperatoriai turi kelis trūkumus, ypač, kai visi langai ir lauko sienos yra į vieną pusę.
Visų pirma jie turėtų dirbti poromis, kai viena įtraukia orą, tai kitas išpučia orą laukan, o po to jie apsikeičia oro kryptimis.
Tai, kai patalpos yra priešais viena kitą, tai galima tikėtis, kad oras bus pratrauktas per abi patalpas.
O jūsų atveju, taip nėra. Patys minirekuperatorių ventiliatoriukai yra gana maži ir oro kiekiai yra labai nedideli. Gali būti taip, kad oras tiesiog nepasklis po visą patalpą, o bus tik netoli pačio minirekuperatoriaus.
Be to, gali būti triukšminga, klausimas, kaip oro tekėjimas pasikeis, jeigu bus stiprus vėjas į lauko sienas. Kiekvienoje patalpoje turėtų būti anga į lauką. Dar klausimas, ar neapšals ir nenustos funkcionuoti, kai lauke bus didesnis minusas.
Visus tuos trūkumus išspręstų centralizuotas rekuperatorius su ortakių sistema. Tuo labiau, kad leidžia lubų aukštis paslėpti ortakius. Tada galima oro tiekimo ir ištraukimo difuzorius išdėstyti labiausiai tinkamose patalpų vietose ir užtikrinti geriausią vėdinimą.
Ortakiai būtų išvesti per lauko sieną tik dviejose vietose (ir tai būtų negyvenama patalpa). Tai neturėtų sukelti triukšmo iš lauko problemų. Yra lanksčių ortakių sistema, kur ortakių skersmuo yra tik 75 mm.

Viskas priklauso nuo elektros ir granulių kainos.
Aš galiu pateikti orientacinę šilumos kWh kainą.
Mano apskaičiavimais pjuvenų granulėmis 1 šilumos kWh gali kainuoti apie 7,74-8,70 ct/kWh,
o šilumos siurblio oras/vanduo 1 šilumos kWh gali kainuoti apie 6,00 ct/kWh.
Atitinkamai, priimant, kad nepriklausomai nuo kuro rūšies, namui šildyti ir karštam vandeniui ruošti bus sunaudojama panašiai vienodai kWh, tai tas kainų santykis bus proporcingas išlaidoms už kurą.
Tai reiškia, kad šildymas šilumos siurbliu bus maždaug 29-45 proc. pigiau, nei granulėmis.

Taip. Laisvai.
Tik reikia tarp malkinio katilo ir šildomų grindų įmontuoti maišytuvą, su tikslu pažeminti vandens temperatūrą į grindis.
malkinio katilo visą laiką darbo temperatūra turi būti > 60 C, o į grindis reikės tiekti tik iki 35-45 C.
maišytuvas gali būti valdomas ranka, bet geriau būtų automatika pagal lauko temperatūrą.

Visų pirma, aišku, kad vėdinimo įrenginys turi veikti nuolatos, be jokių išjunginėjimų, kiaurą parą be išeiginių dienų.
Antra, kažkur bute galbūt yra perteklinės drėgmės išsiskyrimai, galbūt juos yra galimybė suvaldyti? Sprendžiant iš to, kad anksčiau drėgnumas nebuvo didelis, tai galima sakyti, kad dabartinė drėgmė yra ne iš statybinės pusės.
Vietoje drėgmės surinktuvo, galbūt yra galimybė įsirengti kondicionierių, kuris taip pat sausina orą?
Taip pat vertėtų ant langų įsirengti tinklelius. Tada vasaros sezono metu būtų galima atsidaryti langus ir turėti natūralų vėdinimą, vietoj priverstinio. Tuo pačiu pavyktų sumažinti drėgnumo lygį.