UAB Gilius ir Ko ekspertų komentarai

Teoriškai galima, praktiškai nelabai. Pagal visas normas, daugiabutyje savavališkai negalima įsirengti šildomų grindų nuo gyvatuko. Tai yra neteisėta, tai yra įsikišimas į namo bendras sistemas ir jų išderinimas, dėl ko nukenčia Jūsų kaimynai. Be to, jūs sunaudojate daugiau šilumos, už kurią nemokate, už ją sumoka jūsų kaimynai.
Teoriškai gal ir būtų galima įsiteisinti tokį perdarymą, bet reikia susirinkti 50 proc. +1 visų namo gyventojų sutikimus tokiam perdarymui. Po to reikia projekto, po to dar reikia vėl susirinkti visų namo gyventojų dėl pritarimo projekto sprendiniams. Dar reikia pasirinkti atitinkamą šilumos paskirstymo metodą, kad būtų įteisintas teisingas atsiskaitymas ir t. t. ir pan. Praktiškai tai įvykdyti yra nerealu.
Todėl pigiau yra atsijungti savo grindinį šildymą, kol dar kas neįpaišė kokios baudos ir gal būt galvoti apie elektrinį grindų šildymą, kuriam nereikia jokių suderinimų ir pritarimų.
Teisingai, padidės sąnaudos už elektrą, bet, įvertinus, kiek kainuotų vandeniu šildomų grindų įteisinimas ir papildomi mokesčiai už papildomą šilumą, tai papildomų sąnaudų už elektrą užteks daug metų padenginėti vandeniu šildomų grindų išlaidas.

Kiek man žinoma, yra daromi pačių ortakių laboratoriniai bandymai, skirti ortakių sandarumo klasei nustatyti.
Taip pat pačių rekuperatorių gamintojai laboratoriniais bandymais patikrina savo įrenginių vidinio ir išorinio nesandarumo dydį.
Nelabai įsivaizduoju, kaip gali būti atliktas sumontuotos ortakių sistemos sandarumo tyrimas. Juk turbūt neįmanoma sandariai uždaryti sistemos, kad būtų galima pamatuoti jos sandarumą. Tam reikėtų atjungti ortakius nuo vėdinimo įrenginio, užaklinti ortakių galus. Be to, kitame gale, ten, kur ortakiai išeina į patalpas, kur įrengti oro tiekimo ir ištraukimo difūzoriai ir grotelės, kaip ten viską užsandarinti?
Kitas klausimas - kaip tą atlikti oro ištraukimo ortakiuose? Reikėtų šią sistemos dalį pervesti į perteklinį slėgį, o tai vėlgi susiję su papildomais darbais ir įranga.
Gal būt galima tą padaryti, naudojantis kažkokiais dūmais, bet vis tiek ortakiuose reikėtų sukelti tam tikrą perteklinį slėgį, kad būtų galima pamatyti nesandarias vietas.
O sukelti pakankamai didelį perteklinį slėgį dėl aukščiau išvardintų priežasčių gali būti sudėtinga. Todėl, manau tas yra nedaroma.

Dėl rekuperatoriaus pastoviai patalpoje temperatūrai palaikyti.
Viskas priklauso nuo oro reikiamo kiekio. O reikiamas oro kiekis priklauso nuo patalpos paskirties, esančių papildomos šilumos šaltinių, kenksmingų medžiagų išskyrimų ir pan.
Todėl to nežinant, yra neįmanoma pasakyti, kokio rekuperatoriaus reikia.
Oro pasikeitimo kartotinumas gali būti nuo 0,3 iki 10-20 kartų per valandą. tačiau tam reikia žinoti patalpos tūrį. O tam reikia žinoti patalpos aukštį.
Oro kiekį dar lemia reikiamo įnešti šilumos ar šalčio kiekis, jau nekalbant apie kenksmingų medžiagų koncentracijas.
Geriausiai sausina orą plokšteliniai šilumokaičiai/rekuperatoriai. Rotaciniai tai daro prasčiau - jie grąžina tam tikrą dalį ištraukiamos drėgmės atgal.
Patys rekuperatoriai, dėl to, kad jų šilumogrąžos koeficientas niekada neviršija 100 procentų, tai jie negali pakankamai prišildyti patalpos. Todėl reikia atitinkamos galios papildomų oro šildytuvų.
Priklausomai nuo esamų papildomų šilumos išsiskyrimų ir patekimų iš išorės į patalpą, taip pat reikėtų pagalvoti ir apie kondicionavimą (vėsinimą). Vėdinimas ir kondicionavimas skiriasi visų pirma tiekiamo oro kiekiu. Jis gali skirtis dešimtimis kartų. Todėl pageidautina pasidaryti projektą. Kitaip, nieko nežinant apie sąlygas, neįmanoma ką nors tiksliau pasakyti apie reikiamus įrenginius.

Galima įrengti šildomas grindis ir ant plytelių, jų nenudaužant. Vis tiek rekomenduočiau pasikloti standesnio putų polistirolo sluoksnį ir specialią izoliaciją su iškyšomis vamzdelių įspraudimui ir toliau pagal technologiją. Jeigu grindys ant grunto, tai siekiant taupyti šilumą, pageidautina kaip įmanoma storesnė šilumos izoliacija. 5 cm esančios tikrai nepakanka. Šiais laikais pageidautina turėti bendrą izoliacijos storį bent 15 cm.

Egzistuoja toks terminas, kaip "rasos taškas". Tai yra tokia temperatūra, kai iš orėj esančių vandens garų susikondensuoja ir iškrenta vanduo. Suprantama, kad ta temperatūra priklauso nuo santykinio oro drėgnumo. Kuo drėgnumas didesnis, tuo aukštesnė rasos taško temperatūra.
Paprastai, ta temperatūra būna apie 13-15 laipsnių.
Jūsų atveju, šilumos siurblys atvėsina grindis per daug, t. y. žemiau rasos taško temperatūros ir iš oro ant šaltesnio grindų paviršiaus susikondensuoja drėgmė.
Jums reikėtų pasidomėti/pasirūpinti šilumos siurblio valdiklio nustatymuose, kad vėsinančio vandens į grindis temperatūra nebūtų žemesnė už rasos taško temperatūrą. Ta vandens temperatūra turėtų būti gal >16 laipsnių. O pagal nutylėjimą ji gal būna 7-12 laipsnių.
Dar vienas dalykas, jeigu vyksta pasyvus aušinimas giliai grunte esančia temperatūra, gal nėra įrengta hidraulinio maišymo mazgo, kad šilumos siurblys galėtų padaryti aukštesnę už rasos tašką vandens temperatūrą.
Taigi Jums reikia rimčiau pasidomėti savo šilumos siurblio valdymo nustatymais ir ar yra pakankamai papildomos įrangos. Gali tekti kreiptis į montuotoją ar šilumos siurblio tiekėją/pardavėją.

Norint atsakyti į klausimą, kiek viskas kainuotų, trūksta informacijos/pradinių duomenų.
Reikia žinoti/apskaičiuoti namo poreikį šildymui.
Dėl apsimokamumo oras-vanduo šilumos siurblio, tai viskas priklauso, kurioje vietovėje yra Jūsų namas, nes nuo to priklauso centralizuotai tiekiamos šilumos kaina arba katilinės (kuro rūšis) tiekiamos šilumos kaina.
Šilumos siurblių oras-vanduo tiekiamos šilumos galingumas ir maksimali temperatūra labai priklauso nuo lauko oro temperatūros. Paprastai kalbant, kai lauko oro temperatūra krenta žemiau -5 ar -10 laipsnių, tai šilumos siurblio galios nebepakanka ir reikalingas kitas papildomas šilumos šaltinis.
Kitas klausimas, kiek reikia laipsnių maks. vandens temperatūros į radiatorius, esant -23 laipsnių šalčiui lauke?
Dažniausiai šilumos siurbliai gali patiekti maks. 55-60 laipsnių vandens temperatūrą. O standartinei daugiabučio radiatorinei šildymo sistemai gali prireikti apie +80 laipsnių (ar daugiau). Jeigu daugiabutis yra renovuotas, gerai apšiltintas, ir nekeisti radiatoriai, tada gali būti, kad maks. radiatorių temperatūra gali siekti 45-60 laipsnių. Tik tokiu atveju teoriškai tiktų šilumos siurblys.
Kitas klausimas, kokio dydžio (galios) reikėtų to siurblio ir ar visa tai apsimokės?
Tam reikia žinoti namo statybinius ir šildymo parametrus.
Paprastai nerenovuotam namui šilumos siurblys tiesiog netinka ir tikrai neatsiperka.
Dažniausiai šilumos siurblius oras/vanduo gal būt apsimoka montuoti karšto vandens pašildymui. Ir tai reikia gerai viską apsiskaičiuoti.
Šiaip, tokiems reikalams yra ruošiamas projektas su skaičiavimais.

Nerekomenduojama, nes šaltu periodu rekuperatoriaus rotoriuje labai stipriai kondensuosis drėgmė, todėl užšals ir sustos, o atitirpus peršlaps rekuperatoriaus korpusas, atsiras dideli šilumos nuostoliai per korpusą, jei rekuperatorius iš skardos – korozija. Rotaciniai rekuperatoriai paprastai neturi kondensato nuvedimo. Sprendimas – plokštelinis rekuperatorius.

Plokštelinio atveju ortakius iš pirties į rekuperatorių reiktų išdidinti taip, kad slėgio nuostoliai iš ten būtų bent 2 kartus mažesni nei atšakų į gyvenamas patalpas ir uždėti uždarymo sklendę. Po pirties sklendę pradaryti ir didžioji dalis oro bus ištraukiama. Vėliau uždaryti ir oras toliau cirkuliuos gyven. patalpose (uždarymo sklendė turi būti su išpjova, kad neužsidarytų pilnai arba naudoti sukiojamus difuzorius).

Labai įdomus pageidavimas.
Galima įrengti buto vėdinimo sistemą. Dabar naudojamos kolektorinės sistemos su 75 mm išorinio skersmens plastikiniais ortakiais. Tokiu būdu galima išvedžioti ortakių vamzdyną, minimaliai žeminant lubų aukštį arba įrengiant jų apdailą patalpų sienų ir lubų kampuose.
Čia jau kaip savininkas sutiks kur išskirti vietos ortakių vamzdžiams.
Patį vėdinimo įrenginį su rekuperatoriumi vis tik reikėtų montuoti patalpų viduje.
Dažniausiai jie yra universalūs ir juos galima montuoti vertikaliai arba horizontaliai. Dar galima juos vartyti veidrodiškai, jei reikia patogiau prijungti pagrindinius ortakius.
Montuoti rekuperatorių kad ir įstiklintame balkone labai nepageidautina, nes ten vis tiek gali būti (ir būna) neigiama temperatūra. Pačiame rekuperatoriuje susidaro kondensatas, kurį reikia išleisti. taigi, jis gali užšalti. Kitas neigiamas veiksnys - šaltis, kuris labai sumažintų rekuperatoriaus šilumos atgavimo naudingumą. Kitais žodžiais tariant, būtų gana dideli šilumos nuostoliai - būtų smarkiai aušinamas pats korpusas.
Dar reikia žinoti, kad papildomos vietos pareikalautų triukšmo slopintuvai (bent į vidinę pusę iki kolektorių). Ortakiai, einantys į lauką ir iš lauko turi būti apšiltinti, kad nuo jų paviršiaus nebėgtų į patalpą kondensatas. Dar reikėtų įmontuoti papildomą elektrinį lauko oro šildymo elementą, kad neužšaltų pats rekuperatorius.
Turime programėlę, su kuria galima preliminariai suprojektuoti vėdinimo sistemėlę ir subalansuoti oro srautus visoms atšakoms. Galime nemokamai atsiųsti. Ir patarti bei padėti, kaip ja naudotis.

Metinės eksploatacinės sąnaudos tarp dujinio katilo ir šilumos siurblio oras-vanduo gali skirtis apie 50 Eur (maždaug nuo 400-450 Eur sumos).
Pažiūrėkime tiksliau dujinio katilo ir šilumos siurblio įrengimo sąnaudas.
Kvartalinis dujotiekis gali kainuoti apie 850 Eur. Dujų įsivedimas nuo gatvės priešais jus iki namo vidaus dar apie 1000 Eur. Pačio dujinio katilo kaina, nelygu karšto vandens ruošimo būdas (su įmontuotu greitaeigiu arba nedidelės talpos tūriniu karšto vandens šildytuvu) gali kainuoti apie 1000-1500 Eur. Dar pridėkime katilinės įrengimą iki šildymo sistemos kolektoriaus, kamino sumontavimą - apie 300-400 Eur.
Viso turėsime apie 3150-3450 Eur.
Šilumos siurblys su greitaeigiu karšto vandens šildytuvu nebūna, nes jis turi per mažai galios. Vadinasi, imsim variantą kartu su tūriniu vandens šildytuvu. Kaina gali siekti maždaug apie 4500-5000 Eur. Dar pridėkime sumontavimą, aprišimą, freoninio kontūro įrengimą apie 450-500 Eur.
Viso turėsime apie 5000-5500 Eur.
Galima sutaupyti apie 400-500 Eur, imant tik šilumos siurblį tokį, prie kurio galima prijungti atskirą karšto vandens šildytuvą.
Palyginkime dujinio katilo variantą su atskirai montuojamu tūriniu karšto vandens šildytuvu. Katilo kaina bus apie 1000 Eur, karšto vandens šildytuvo - apie 600-1200 Eur, priklausomai nuo gamintojo (emaliuotas ar nerūdijančio plieno ir pan.). Taip pat sumontavimo ir aprišimo darbai - apie 500 Eur.
Viso turime apie 3950-4550 Eur.
Vadinasi analogiškų pagal karšto vandens tiekimo kokybę variantų įrengimas gali skirtis apie 500-1000 Eur.
Jeigu per metus sutaupome apie 50 Eur, tai šilumos siurblys teoriškai gali atsipirkti per maždaug 8-15 metų, įvertinus metinę infliaciją apie 2 procentus.
Aišku, kiekvieno varianto šalininkai gali išvardinti daug argumentų už vieną ar kitą.
Pavyzdžiui, sugedus dujiniam katilui po garantijos, jo remontas kainuos šimtais Eur, o sugedus šilumos siurblio kompresoriui - kaina jau suksis apie vieną kitą tūkstantį Eur.
Dujinio katilo metinė priežiūra kainuos apie 60-90 Eur, bet kai kas kelis metus reikės papildyti šilumos siurblio freoninį kontūrą, tai gali kainuoti iki kelių šimtų Eur.
Per šalčius šilumos siurbliui oras-vanduo labai sunku ir neefektyvu gaminti šilumą (ir dar aukštesnių parametrų), tai jam teks tiesiog teks tiesiogiai naudoti elektrą elektriniams šildymo elementams. Dujinis katilas, nesvarbu kokia lauko temperatūra, visada galės patiekti aukštus parametrus. Šilumos siurblių šalininkai sakys, kad tie šalčiai netrunka ilgai arba jų visai nebūna ir ta elektra jau yra įskaičiuota į eksploatacines sąnaudas. Ir t. t. ir pan.
Taigi, pasirinkimas vis dar yra kiekvieno žmogaus reikalas, įvertinus kiekvienam skirtingas sąlygas.

Suprantama, kad montuosite naują katilą, kurio degimo produktų šalinimo kategorija "C".
Tai reiškia, kad katilas yra nepriklausomas nuo patalpos oro. t. y. jis išmeta degimo produktus ir paima orą degimui tik iš lauko, o ne iš patalpos.
Tai reiškia, kad degimo produktų išmetimas ir oro paėmimas iš lauko gali vykti daugeliu būdų ir formų. Arba koncentrinis kaminas per lauko sieną, arba šachta (-os) degimo produktams šalinti ir orui paimti vertikaliai per stogą.
Dujinėms katilinėms (jų patalpoms) turi būti vėdinimas dėl galimo patalpos uždujinimo.
Jeigu pastatas yra sandarus (B, A, A+ klasė), tai iš kitų vidinių patalpų oro pasiimti vėdinimui nėra kaip. Tada katilinėje reikėtų daryti sienoje angą į lauką, kad galėtų cirkuliuoti oras ir tas vėdinimas aplamai veiktų. Tokiu būdu šaldyti vonios visai nesinorėtų.
Katilinėje vėdinimo negalima prijungti prie viso namo vėdinimo sistemos, tuo labiau rekuperatoriaus ortakio. Tai yra draudžiama.
Vienu žodžiu, katilinės ir vonios vėdinimo sistemoms keliami gana skirtingi reikalavimai, todėl katilinė ir vonia vienoje patalpoje tarpusavyje nedera.
Šiaip, normaliu atveju dujinio katilo įrengti vonioje nerekomenduotina. Gal įmanoma surasti kitą dujinio katilo įrengimo vietą (patalpą)?

A klasės namo vidutiniai šilumos nuostoliai gali būti apie 30 W/m2, A+ - apie 25-27 W/m2.
Vadinasi, Jūsų namo šilumos nuostoliai siektų apie 4,8 - 4,3 kW. Čia viska pateikta, esant lauko temperatūrai -23 laipsnių.
Dar reikėtų pridėti apie 1 kW galios karšto vandens ruošimui.
Vadinasi užtektų šilumos šaltinio galios nuo 6 kW.
Tačiau su šilumos siurbliais oras-vanduo nėra viskas taip paprasta.
Esmė, kad krentant lauko oro temperatūrai, tokio šilumos siurblio galia ir transformacijos koeficientas COP krenta gana smarkiai.
Paprastai visi gamintojai pateikia tokių šilumos siurblių galią, esant lauko temperatūrai +7 laipsniai. Įmanoma dažnai rasti jų galią, esant +2 arba -7 laipsniai lauko temperatūros. Paprastų modelių galia būna gerokai mažesnė, nei prie +7. Yra gamintojų, kurių brangūs modeliai savo deklaruotą galią išlaiko iki -15 laipsnių lauko temp.
Bet galima rinktis įprastinį, pigesnį šilumos siurblį.
Kaip daryčiau aš sau? Aš parinkčiau tokį šilumos siurblį, kurio galia būtų man reikalinga (šiuo atveju > 6 kW), esant lauko temperatūrai -7 laipsniai. Vadinasi, tokio šilumos siurblio galia prie +7 lauko temperatūros gal bus 8 kW, gal 10, o gal 12 kW.
Ką tai duoda? Per šalčius reikės žymiai mažiau laiko naudoti el. šildymo elementus papildomam šildymui, kai šilumos siurblio galio nebeužteks. Tai elektros sąnaudų taupymas. Tuo labiau, kad mūsų sąlygomis lauko temperatūros žemesnės kaip -7 ar -10 laipsnių būna vieną, dvi, retai tris savaites. Todėl tikrai neverta šilumos siurblio uždidinti tiek, kad jo galios užtektų prie -23 lauko temperatūros. Nes tokios sąlygos gali nutikti tik kartą per 3-5 metus kokioms 3-4 paroms. padidintos šilumos siurblio galios, esant aukštesnei lauko temperatūrai nereikėtų bijoti, kadangi dabar visi oras-vanduo šilumos siurbliai turi moduliuojamos galios kompresorius. Vadinasi, jis paprasčiausiai susimažins savo apsisukimus ir galią iki reikiamos.
Labai dažnai šilumos siurblių sekanti galios pakopa būna tik keliais šimtais eurų brangesnė už silpnesnį modelį. Todėl turi būti surastas kažkoks kompromisas tarp didesnės siurblio galios ir elektrinių šildymo elementų veikimo laiko.
Todėl, mano asmeniniu supratimu, aukščiau nurodytas siurblio galios pasirinkimo variantas yra optimalus. Kitiems gali atrodyti kitaip. Kiti renka siurblio galią prie +7 laipsnių tokią, kokie yra šilumos nuostoliai prie -23 laipsnių ir sako, kad elektriniai šildymo elementai sunaudos ne tiek daug tos elektros. Čia jau kiekvieno pasirinkimo reikalas.

Sprendžiant iš informacijos, pateiktos klausime, galima tik spėti, jog, gal būt sugedęs katilo vandens temperatūros termoreguliatorius.
Ankstesnių dujinių katilų (toks, koks nurodytas klausime) trūkumas yra tas, kad jie savo galingumą moduliuodavo, keisdavo gana siaurose ribose. T. y. jų minimali galia būdavo apie 10-12 kW ir daugiau, kai visa katilo galia siekdavo 22-24 kW.
Be to, katilo startinė (užsikūrimo metu) galia būna ne mažiau kaip 1/2 ar 2/3 nuo maksimalios. Katilui užsikūrus minėta galia, jis turi paveikti 20-30 sekundžių, kol gali pradėti mažinti tą galią pagal poreikį. Tačiau kai šildymo sistema maža (1-2 radiatoriai) tai ir jų nuimama galia yra maža - tik keli kW. Todėl per tą 20-30 sekundžių katilas kartu su radiatoriais spėja labai įkaisti, kol dar neprasidėjus moduliacijai, katilą išjungia katilo vandens termostatas. Po tam tikro laiko procesas kartojasi.
Jeigu įrengti radiatorių termostatus, tai jie, anksčiau uždarydami radiatorius, tik dar labiau sumažins jų nuimamą galingumą. Todėl katilas gali perkaisti netgi iki vandens maksimalios temperatūros apsauginio termostato suveikimo. O tada tą termostatą reikės pakartotinai įjungti ranka, kad katilas galėtų vėl veikti.
Pagal pateiktą informaciją kyla įtarimas, kad gali būti kažkas negerai arba su katilo valdymo automatika arba su dujiniu vožtuvu. labai panašu, kad gal būt katilas negali moduliuoti savo galios ir, veikdamas pilna galia, perkaitina mažą sistemėlę ir patį save.
Todėl peršasi rekomendacija - išsikviesti katilą aptarnaujantį servisą, kad suremontuotų. Arba pakeisti katilą į naujo tipo kondensacinį, su plačia galios moduliavimo amplitudę, kurio minimali galia būtų apie 2,7-3,2 kW. Tada tokių perkaitimų nebeturėtų būti.
O norint sutvarkyti temperatūrą bute, gal labiau apsimoka įsirengti patalpos temperatūros termostatą, kuris valdytų katilą ir palaikytų norimą oro temperatūrą. Tai ir katilui būtų sveikiau, nes būtų retesnis jo startų skaičius ir būtų sutaupoma dujų, nes patalpos būtų neperkaitinamos.

Viskas priklauso nuo reikalingos radiatoriams maksimalios vandens temperatūros.
Šilumos siurbliai gali tiekti iki 55-60 laipsnių vandenį. Labai dažnai, esant -15 - -20 lauko temperatūrai, šilumos siurbliai tegali tiekti tik iki 45-50 laipsnių.
Tai, jeigu radiatoriams reikės 60-80 laipsnių, šilumos siurblys nesugebės tokios patiekti.
Kitas klausimas, šilumos transformacijos koeficientas (žinomas kaip COP), nurodantis elektros sunaudojimo ir šilumos paruošimo santykį, kylant vandens temperatūrai ir krentant lauko oro temperatūrai, smarkiai krenta.
Todėl optimaliausia, kai maksimali vandens temperatūra į šildymo prietaisus neviršija 35 laipsnių. Todėl su šilumos siurbliais optimaliausiai dirba grindinio šildymo sistemos.
Taigi, nešiltintam namui su radiatorine sistema montuoti šilumos siurblius oras-vanduo turbūt neapsimokėtų - per brangi investicija ir per brangi eksploatacija.

"B: energetinei namo klasei šilumos nuostolius galima būtų imti vidutiniškai 45-55 W/m2.
tačiau tai nereiškia, kad visoms namo patalpoms šilumos nuostoliai bus vienodi. Tai priklauso nuo patalpos išorinių atitvarų dydžio ir kiekio. Praktiškai tai būtų - ar patalpa yra kampinė, ar viduryje namo (viena ar dvi išorinės sienos. Gal net trys išorinės sienos). Dar priklauso nuo patalpos oro temperatūros. Ypač tam jautrus grindinis šildymas, kadangi grindų paviršiaus temperatūra yra neaukšta iki 25-29 laipsnių. Pavyzdžiui, voniose ir kt. WC patalpose, jeigu norima turėti oro temperatūrą apie 24 laipsnius, o kambariuose apie 20 ar 22 laipsnius, tai esant tai pačiai grindų paviršiaus temperatūrai, jų galingumas bus nevienodas. Grindų šildymo galia bus mažesnė patalpose, kur yra aukštesnė oro temperatūra.
Dar priklauso nuo patalpos šilumos nuostolių ir šildomo ploto santykio.
Todėl įvairiose patalpose būtina ir reikia vedžioti vazmdelius skirtingu atstumu tarp vamzdelių. Jį reikia pasirinkti (suskaičiuoti) kiekvienai patalpai, priklausomai nuo jos įvairių individualių parametrų.
Tai reikalinga tam, kad turint vienodą šildančio vandens temperatūrą, kiekvienai patalpai išgauti skirtingas šildymo galias tam, kad turėtumėme visose patalpose vienodą (arba reikiamą skirtingą) patalpos oro temperatūrą.
Paprastai atstumai tarp vamzdelių praktiškai svyruoja 10-30 cm ribose. Atitinkamai ir vamzdelio kontūrų ilgis būna skirtingas. Priklausomai nuo vamzdelio skersmens, kontūrų ilgis galimas iki: D 18 mm -100 m, D 16 mm - 60 m. Atskirais atvejais, maksimalus ilgis gali būti iki 120 ir 80 m. Bet tada gali nebeužtekti standartinių 6 m siurblių arba tiems kontūrams gali pritrūkti vandens srauto.
Jeigu vienoje patalpoje yra skirtingų dangų plotai, tai pageidautina, kad jie būtų atskirti kompensacine juosta šildomų grindų betone. natūralu, kad skirtinguose plotuose turėtų būti skirtingi vamzdelių kontūrai.

Nesvarbu, kad dujinis katilas yra kondensacinis, jis tinkamas ir aukštatemperatūriniam radiatoriniam šildymui. Šiai dienai Europos šalyse (ir Lietuvoje) galima pardavinėti tik kondensacinius katilus. Dujinis kondensacinis katilas, palyginus su dujiniu nekondensaciniu katilu aukštose vandens temperatūrose (pvz. 80/60 laipsnių) vis tiek yra apie 6 proc. (ir daugiau) ekonomiškesnis. Aišku, tokiose temperatūrose neišnaudojama kondensacijos šiluma, kuri dar galėtų pridėti apie 11 proc. sutaupymo, bet katilo darbui ir ilgaamžiškumui tai neturi praktiškai jokios įtakos.
Kita vertus, aukštos vandens temperatūros naudojamos tik tada, kai lauke yra minus 10, minus 20 laipsnių. Jeigu lauke yra apie 0 laipsnių (kas sudaro apie 80-90 proc šildymo sezono trukmės), tai katilo tiekiamo vandens temperatūra aukštatemperatūrėje sistemoje neviršys 50-55 laipsnių. O tai reiškia, kad katile vyks pilna kondensacija ir bus sutaupoma iki 17-18 proc. dujų, palyginus su dujiniu nekondensaciniu katilu.
Čia ne šilumos siurblys oras-vanduo, kur labai svarbu, kad nebūtų viršijama 35-40 laipsnių vandens temperatūra. Priešingu atveju labai pablogėja perpumpavimo koeficientas COP. O ir maksimali šilumos siurblių vandens temperatūra būna tik iki 55, rečiau iki 60, o dar rečiau iki 65 laipsnių. O ir per šalčius tokia maks. temperatūra būna nepasiekiama.
Taigi, dujiniai kondensaciniai katilai šitų bėdų neturi ir gali pasiekti maksimalią vandens temperatūrą iki 80-90 laipsnių, nepriklausomai nuo lauko temperatūros.

Įrengdami ketureigį maišymo vožtuvą ir sumontuodami cirkuliacinį siurblį didžiajame (sistemos) rate Jūs labai pagerintumėte cirkuliaciją sistemoje, nepriklausomai nuo tiekiamo vandens temperatūros, nustatomos ketureigiu maišymo vožtuvu.
Tokiu atveju, ko gero, būtų galima atsisakyti cirkuliacinio siurblio mažajame rate (katilo).
Tačiau Jūsų aprašytas vienos šakos galinio radiatoriaus blogesnis šilimas savyje slepia kitą problemą. T. y. blogas, neteisingas srautų subalansavimas tarp šakų ir tarp radiatorių. Turbūt nėra jokių reguliavimo ar uždarymo prietaisų prie kiekvieno radiatoriaus, kad būtų galima sureguliuoti srautus?
Siurblio sumontavimas didžiajame (sistemos) rate problemą didžiąja dalimi išspręs, nes padidės bendras srautas per radiatorius. Tokiu būdu visi radiatoriai šils geriau. T. y. tie, kurie šilo ir taip gerai, šils dar geriau, o tas kuris blogai šilo, tai irgi šils geriau, nei buvo.
Idealiausia taip pat būtų sumontuoti prie kiekvieno radiatoriaus balansinius ventilius ar/ir termostatinius ventilius. Tada būtų galima nustatyti ne tik teisingus vandens srautus per kiekvieną radiatorių, bet ir nustatyti bei palaikyti norimą temperatūrą atskirose patalpose.

Recirkuliaciją jungti prie mažos talpos 20-50 l karšto vandens šildytuvo nerekomenduojama.
Karšto vandens šildytuvas labai greitai ataušinamas, todėl katilas turi dažnai persijungti į karšto vandens ruošimo režimą ir pašildyti atvėsusį karšto vandens šildytuvą.
Tai nėra gerai pačiam katilui, degikliui dėl ilgaamžiškumo sumažėjimo, be to ženkliai padidina kuro sąnaudas. Kiek, konkrečiai, priklauso nuo konkrečios sistemos.
Žymiai geriau ir ekonomiškiau cirkuliuoti šildymo sistemos vandenį (termofikatą) per vonios radiatorių, nes tada gaunasi žemesnė vandens temperatūra ir, atitinkamai, mažiau nuostolių ir mažiau kuro sąnaudų. Šioks toks nepatogumas atsiranda nešildymo sezono metu. tada reikia šildyti elektriniu šildymo elementu. Tai šiek tiek brangoka. Jeigu kaip nors galima apsieiti šiltuoju metų laiku be vonios radiatoriaus šilumos, tada šis variantas yra idealus. Aiškų, galima varijuoti džiovintuvo temperatūrą ir šildyti tik tada, kai reikia, o kitą laiką nešildyti. Tada elektros sąnaudos tampa priimtinomis. Be to, katilo darbui tai nedaro jokios neigiamos įtakos. Aišku, išskyrus, kai vasarą užsukama visa šildymo sistema ir katilas šildo vien tik vonios radiatorių.
Paprastai, kritinis atstumas, kada verta galvoti apie karšto vandens cirkuliaciją yra apie 8 m nuo karšto vandens šildytuvo. Teoriškai, jau 10 m reikėtų karšto vandens cirkuliacijos linijos. Be to karšto vandens cirkuliacijos linija labai padidina kuro sąnaudas, nes gerokai vėsina karšto vandens šildytuvą, ypač nedidelio tūrio. Tokiais atvejais minimalus tūri turėtų prasidėti nuo 75-100 l.
Reikia kaip nors išsisukti nuo karšto vandens cirkuliacijos linijos arba susitaikyti su ilgesniu karšto vandens iš čiaupo laukimu. Jeigu nėra galimybės susitaikyti su tuo, tai galima tik įsirengti cirkuliacinį vamzdyną (trečią vamzdį karšto vandens cirkuliacijai) ir jo neprijungti prie karšto vandens šildytuvo. Pagyventi, pabandyti. Ir jeigu neįmanoma apsieiti be karšto vandens cirkuliacijos linijos, tai ją galima prisijungti jau po viso įrengimo, įrengiant karšto vandens cirkuliacijos siurbliuką. Taip galima sumažinti įrengimo kaštus.

Šiaip tai papildoma šiluma išsiskiria fazinio virsmo iš dujinės fazės į skystą metu.
Tai reiškia, kad degimo proceso metu susidarę vandens garai tik virtimo į vandenį (kondensatą) metu išskiria slaptąją garavimo šilumą.
Kai šitai vyksta katilo šilumokaityje, tada jis tą šilumą pasisavina ir perduoda naudingai šildomam katilo vandeniui.
Kadangi gamtoje ir technikoje nėra šimtaprocentinio naudingumo koeficiento, tai santykinai maža dalis tų susidariusių vandens garų kartu su degimo produktais patenka į kaminą ir tik ten kondensuojasi, išskirdami tą slaptąją garavimo šilumą. Tačiau ji jau būna nunešama ir pašalinama kartu su degimo produktais. O tas susidaręs kamine kondensatas jau praktiškai naudos nebeatneša, nes jo temperatūra būna artima katilo vandens temperatūrai, o ir jo kiekis pakankamai mažas, kad būtų galima į jį nekreipti dėmesio.
Todėl, jei tai yra patogu ir nieko nekainuoja papildomų išlaidų, tai galima kamino kondensatą grąžinti į katilą, bet jeigu tam reikia kažko papildomo, tada neverta.
gerai, jeigu kaminas švarus. O jeigu nelabai, tada dar labiau neverta teršti katilo šilumokaičio degimo paviršiaus.
Todėl daugelis gamintojų paišo schemas su atskirais kondensato nuvedimais iš katilo ir iš kamino bei nesuka sau dėl to galvos.
Pažiūrėkite katilo gamintojo deklaruojamoje energetinių duomenų lentelėje, kokia procento dalis šilumos nuostolių su degimo produktais ir pan. Turėkite galvoje, kad nuostoliai su degimo produktais didžiąja dalimi apima tai, kad degimo produktai vis tiek būna šiltesni už aplinkos temperatūrą, todėl didžioji dalis nuostolių būna dėl temperatūros, o ne dėl išnešamų vandens garuose slaptosios garavimo šilumos.

Reikia pripažinti, kad ši Jūsų mintis įrengti katilinę ūkiniame pastate už 14 m nuo namo - nėra labai ekonomiškas sprendimas.
Tam reikės nutiesti šilumos trasą į namą (po žeme). Kad ir kaip gerai izoliuotumėte vamzdžius, vis tiek bus šilumos nuostoliai. Jie gali sudaryti iki 1 kW galios.
Kitas klausimas - karšto vandens ruošimas? Jeigu vandens šildytuvas bus ūkiniame pastate, katilinėje, tai į namą reikės dar dviejų papildomų vamzdžių ir reikės turėti karšto vandens cirkuliacinę liniją. Tai dar padidins šilumos nuostolius.
Dar prisidėtų kieto kuro kūrenimo niuansai. Tai vis tiek bus periodinis kūrenimas ir norėsis kaip galima rečiau įkrauti malkų įkrovą. Katilinę reikės atskirai ir papildomai šildyti, kad neužšaltų.
Jeigu karšto vandens ruošimą galvojate daryti name, tada į šilumos trasą tarp pastatų turėsite visą laiką tiekti aukštos temperatūros šilumnešį - apie 70-90 laipsnių. Nors vamzdžiai būtų tik du, šilumos nuostoliai būtų kaip keturių žemesnės temperatūros vamzdžių.
Idealiausias sprendimas - įrengti namo priestatą su atskiru įėjimu iš lauko, kuriame įrengti katilinę.

Jeigu įsirengsite dujinį kondensacinį katilą, tai, spėju, jį ir naudosite kaip pagrindinį šilumos šaltinį. Dėl patogumo ir rūpesčių nebuvimo.
Granulinis liks tik kaip rezervinis. Kaina už šilumą ar granulėmis, ar dujomis bus labai panaši. Nėra skirtumo jų panaudojimo dėl kažkokios žemos lauko temperatūros. Tas skirtumas gal būt svarbus, jei naudojamas oras-vanduo šilumos siurblys. tada galima kalbėti apie -7 C lauko temperatūrą.
Kondensacinio katilo galingumas pilnai gali būti iki 24 kW. Tie kilovatai reikalingi ne tiek šildymui, kiek karštam vandeniui paruošti.
Langas katilinėje gali būti nevarstomas dėl dujinio katilo. Jam degimui nereikalingas oras iš patalpos. Jis turi būti tiekiamas iš lauko per kaminą (koncentrinį ar kt. variantą). Va, dėl granulinio katilo oro degimui, tai klausimas. Jam kažkaip reikia įleisti oro iš lauko, nes jis naudoja degimui orą iš patalpų.

Kaip tik katilai su momentiniu pratekančio vandens šildymu yra patys ekonomiškiausi dujų suvartojimo požiūriu, ruošiant karštą vandenį.
Tai yra dėl to, kad praktiškai nėra jokių nuostolių, kai karšto vandens nereikia (jis nevartojamas).
Priešingai, katiluose su tūriniais karšto vandens šildytuvais, juose yra visą laiką palaikoma nustatyta karšto vandens temperatūra. Jeigu laikas nuo laiko papildomai nepašildysim tūriniam šildytuve esantį karštą vandenį, tai jis atvės. Tūriniai šildytuvai turi šilumos nuostolius.
Taigi, jame vanduo laikas nuo laiko yra pašildomas, kompensuojant atvėsimo nuostolius. Natūralu, kad tam reikia papildomų dujų.
Aišku, kiekvienas karšto vandens ruošimo būdas turi savų trūkumų ir privalumų, todėl sėkmingai gyvuoja abu minėti karšto vandens ruošimo būdai. Dėl karšto vandens naudojimo komforto galima susitaikyti su tūrinio vandens šildytuvo sunaudojamu didesniu dujų kiekiu.
Todėl katilai, kurie turi kuo mažesnės talpos (8 litrų, 20 litrų, vietoj 45 ar 60 litrų) tūrinį karšto vandens šildytuvą, bet dar vieną šilumokaitį karšto vandens pašildymui, sunaudoja dujų labai nedaug daugiau už katilus su momentiniu karšto vandens paruošimu.

Paprastai gamintojų reikalavimuose yra nurodyta, kad negalima montuoti dujinio katilo patalpoje, kurioje gali būti neigiama temperatūra.
Visas klausimas, ar garaže bus neigiama temperatūra?
Tai priklauso nuo to, ar garaže bus laikomas automobilis, ar ne, kaip dažnai bus atidarinėjamos lauko durys ir garažas galėtų atvėsti?
Katilo vandens užšalimo pavojus netgi priklauso nuo to, ar katilas valdomas nuo patalpos termostato, ar ne. Valdant nuo patalpos termostato gali būti, kad katilas bus išjungtas pusę dienos, ar per visą naktį. Dar priklauso, ar garažo vidinė siena su namu bus apšiltinta, turint galvoje, kad garažas būtų pašildomas nuo namo vidaus per neapšiltintą sieną.
Kitas klausimas, kad katilai turi apsaugą nuo užšalimo ir kai kurie gamintojai netgi deklaruoja, kad galima katilą eksploatuoti iki -10 laipsnių šalčio.
Teoriškai, katilas neturėtų užšalti tokiame garaže. Tačiau gyvenimiška praktika įrodo, kad vis tik gali pasitaikyti įvairiausių situacijų, kurių net numatyti negalima, tame tarpe ir įvairiausių avarinių.
Reikėtų atlikti šilumos nuostolių skaičiavimus ir nustatyti, kokia gali būti žemiausia temperatūra garaže.
Iš praktinių sumetimų, reikėtų įsirengti atskirą radiatorių netoli katilo ir šildyti garažą, kai jame temperatūra nukristų žemiau +6 ar +8 laipsnių.
Dėl šildymo nuostolių, tai jie būtų gana nedideli, nes garažas apšiltintas labai gerai.
Pagrindiniai šilumos nuostoliai būtų su įnešamu šalto automobilio masės šalčio kiekiu.

Savaime suprantama, kad teoriškai ir praktiškai turėtų skirtis.
Juk pastato šilumos nuostoliai, t. y. šildymo galios poreikis priklauso ne nuo grindų ploto, o nuo šilumos nuostolių per atitvaras (sienas, langus, duris, stogą, perdengimą grindis).
Kuo atitvarų šiluminė varža geresnė, ir kuo jų paviršiaus plotas yra mažesnis, tuo šilumos nuostoliai yra mažesni.
Kadangi butas yra tik namo (pastato) dalis, vadinasi jo atitvaros, besiliečiančios su lauko oru bus mažesnio ploto, vadinasi jo šilumos nuostoliai bus mažesni.
Praktiškai, jeigu yra namas, tai jis turės visas keturias lauko sienas, o butas turės gal tik dvi, - kitos atitvaros bus vidinės, besiliečiančios su kaimyninėmis patalpomis (vadinasi be šilumos nuostolių). Taip pat namo patalpos stovės ant žemės (grunto), kur irgi yra nuostoliai, o butas gal bus antrame aukšte ir po apačia bus šiltas kaimynas.
Lygiai taip pat ir su stogu (perdanga).
Aišku, dar labai priklauso nuo pastato langų ploto. Jeigu yra daug langų iki grindų, tai nuostoliai bus gerokai didesni.
Todėl galima kalbėti tik apie labai vidutiniškas reikšmes, remiantis į grindų plotą.
"B" energetinės klasės vienbučiame pastate vidutinė reikšmė gali būti apie 55-65 W/m2.
Jeigu namas daugiabutis, tai priklausomai nuo jo dydžio (butų skaičiaus) ir formos, vidutiniai nuostoliai gali sudaryti apie 30-55 W/m2. Butuose, esančiuose skirtingose daugiabučio namo vietose, šilumos nuostoliai gali skirtis iki 2,5 kartų. Pavyzdys - vidinis butas namo viduryje, viduriniuose aukštuose ir viršutinis kampinis butas arba kampinis butas apatiniame aukšte (pirmajame).
Norint atsakyti į klausimą apie katilo galingumą, reikia suskaičiuoti konkrečių patalpų šilumos nuostolius, kurie priklauso nuo aukščiau išvardintų priežasčių.

Jūs palietėte dvi problemas.
Pirmoji - horizontalūs k. v. šildytuvai duoda mažiau karšto vandens, nei vertikaliojo tipo.
Dar klausimas, ar lyginami vienodų techninių parametrų šildytuvai - turiu galvoje šilumokaičio šildymo paviršiaus plotą ir pan.
Tai yra susiję su karšto vandens temperatūrinio sluoksniavimosi savybėmis. Vertikaliajame vandens šildytuve tam yra palankesnės sąlygos. Čia yra svarbiausias vandens stulpo aukštis. Aišku, kad horizontaliajame šildytuve vandens stulpo aukštis yra gerokai mažesnis, nei vertikaliajame.
Vertikaliajame šildytuve yra žymiai mažesnis šalto ir karšto vandens susimaišymas. Horizontaliajame tai įvyksta žymiai greičiau. Be to, paėmus susisluoksniavusio karštesnio ir šaltesnio vandens tūrius vertikaliajame ir horizontaliajame šildytuvuose, horizontaliajame karšto vandens bus mažiau, nei vertikaliajame, šaltesnio vandens bus daugiau. Be to, horizontaliajame tie vandenys žymiai greičiau susimaišys.
Todėl iš tos pačios talpos (dydžio) horizontalaus vandens šildytuvo yra gaunama mažiau karšto vandens, nei iš tokios pačios talpos vertikaliojo.
Kitas klausimas - blogas vandens kvapas (supuvusio kiaušinio arba sieros vandenilio kvapas). Jį sukelia pūvančios bakterijos, patekusios į tirpstantį anodą. Tirpstantis anodas reikalingas sustabdyti šildytuvo sienelių koroziją. Plieninės sienelės yra pasiekiamos vandens, nes emalė nuo temperatūros ir slėgio pokyčių suskeldėja.
Geriausiai tokiais atvejais padėtų nerūdijančio plieno vandens šildytuvas be tirpstančio anodo.
Su esamu vandens šildytuvu lyg ir būtų galima išimti tirpstantį anodą, išdezinfekuoti vandens šildytuvą ir vandentiekį kalio permanganato tirpalu, po to gerai išskalaujant, bet be anodo bus prarandama šildytuvo garantija. Čia jau turi pasirinkti šeimininkas.

Klausimas, kas Jūsų supratimu yra tiekiamas kolektorius, o kuris grįžtamas?
Jūs turėjote galvoje, kad siurblys traukia iš viršutinio kolektoriaus ir spaudžia į apatinį?
Jeigu yra taip, tada - gerai. Tik tuo atveju viršutinis kolektorius yra grindų grįžtamasis, o apatinis - tiekiamo vandens kolektorius į grindis. Tada balansinis vožtuvas turėtų būti sumontuotas taip, kad vandens tekėjimo kryptis būtų į viršų, į katilą.
Tokiu atveju reikėtų susikeisti apatinį ir viršutinį kolektorius vietomis. Tas kolektorius, kuris turi rankinius reguliavimo ventilius (pilkus), turėtų būti grįžtamasis, o kitas, tas kur turi rankinius balansinius ventilius (su raudonais dangteliais/aklėmis) turėtų būti tiekiamasis. Teisinga srauto kryptis turėtų būti į reguliavimo ventilius.
Tačiau Jūsų atveju, kai nėra termostatinių galvų, tai neaktualu, nes reguliavimo ventiliai nevaikšto. Priešingu atveju, jie imtų "šaudyti", t. y. skleisti smūginį garsą.
Jūsų esama grindinio šildymo siurblio grupė yra taip vadinama "aukštatemperatūrė". Tai reiškia, kad norėdami gauti pakankamą vandens temperatūrą į grindis, Jūs turite tiekti į grupę iš katilo gerokai aukštesnę vandens temperatūrą. Nes į šildomas grindis visą laiką yra tiekiamas sumaišytas vanduo iš grįžtamo iš šildomų grindų ir iš tiekiamo iš katilo.
Kitas klausimas, kad gali būti blogas srautų pasiskirstymas tarp radiatorių į antrą aukštą ir tarp šildomų grindų į pirmą aukštą. Sprendžiant iš nuotraukos, į antro aukšto radiatorius jokio papildomo siurblio nėra. Šildomų grindų siurblio grupė turi pasiimti iš katilo mažesnį srautą, nei tiekia katilo siurbliukas. Kitaip katilo siurblio srauto neužteks radiatoriams. Gali būti, kad katilo siurblio srauto vienu metu neužteks nei radiatoriams, nei grindims. Dažnai taip ir balansuojama, pridarius grindis, pradeda šilti radiatoriai, bet neužtenka grindims. Atidarius daugiau srauto grindims, nebe užtenka radiatoriams.
Tokiu atveju reikia daryti du atskirus žiedus su savo atskirais siurbliais - radiatoriams ir šildomoms grindims.
Aišku, atitinkamai reikia perdaryti ir šildymo prijungimo schemą.