UAB Gilius ir Ko ekspertų komentarai

Jūsų klausimas susideda iš dviejų dalių. Sprendžiant pagal aprašytą problemą, Jūsų namas yra gana sandarus. Taigi, pirmoji dalis.
Jūsų katilas yra su atvira degimo kamera. Tai reiškia, kad jam dujų sudeginimui reikia imti orą iš patalpos. Normaliomis sąlygomis jis to oro gauna per esamus namo nesandarumus. Tada dujos sudega ir degimo produktai sėkmingai iškeliauja per kaminą.
Problema atsiranda įjungus gartraukį. Jis ištraukinėja gana didelį oro kiekį iš namo ir išmeta į lauką. Esamų namo nesandarumų nebepakanka orui iš lauko pritekėti ir jis iš lauko patenka į vidų lengviausiu keliu - per kaminą ir/arba per vėdinimo angą/angas/kanalą. Natūralu, kad šitas įtekantis oro srautas yra toks didelis, kad tiesiog neleidžia degimo produktams išeiti lauk per kaminą, o tiesiog stumia juos žemyn per kanalą ir per katilą. Kaip minėjau, katilas turi atvirą degimo kamerą, tai reiškia, kad ji laisvai susisiekia su Jūsų patalpų oru.
Šiaip, jau kokie 5 metai yra draudžiami nauji katilai su atvirom degimo kamerom, jie leidžiami tik su uždarom degimo kamerom. Tai reiškia, kad katilo veikimas nepriklauso nuo patalpų oro. Jis orą ima kanalu iš lauko ir kitu kanalu išmeta degimo produktus. Būna koncentriniai kaminai per sieną arba vertikaliai į viršų per kaminą. T.y. vamzdis vamzdyje - per vidurinį vamzdį išmeta degimo produktus, o per tarpą tarp vidinio ir išorinio vamzdžio siurbia orą degimui.
Taigi, Jūs turite dvi išeitis - pasikeisti katilą nauju su uždara degimo kamera ir atitinkamu dūmtraukiu (dabartiniai katilai dar bus ir tik kondensaciniai, bet tai ne bėda - sutaupysite apie 10-30 proc. dujų). Tada katilas nejaus, ar Jūs įjungėte gartraukį, ar ne.
Antrasis variantas - pasilikti savo esamą katilą, bet jam įrengti ir prijungti išjungimo kontaktus. Tai reiškia, kad, kai tik Jūs išjungsite savo gartraukį, tuo pačiu metu turės būti išjungiamas katilas.
Aišku, abiem atvejais Jūs neišvengsite atbulinio lauko oro traukimo per kamino ir/ar per vėdinimo angą/kanalą. Antruoju atveju yra blogiau, nes į patalpas bus įtraukiami degimo produktai, nespėję išeiti iš kamino.
Dabar pereinam prie antrojo klausimo - kaip išvengti oro traukimo per kaminą, išjungus gartraukį.
O čia jau mes turime problemą, nes reikia suderinti nelabai suderinamus dalykus.
Antras požymis, kad Jūsų namas yra pakankamai sandarus - tai drėgmė ir pelėsis. Vadinasi jūsų namas yra blogai vėdinamas. Be to, namas senos statybos, viemo aukšto, tai gal yra blogai su hidroizoliacija ir drėgmė atsiranda ne tik dėl veiklos ir gyvenimo, bet ir iš grunto?
Bet kokiu atveju, reikia vėdinti. Pirmas žvilgsnis, atrodo, kad reikia rekuperatoriaus. Lyg ir teisingai. Tik reikia žinoti, kad Jūsų rekuperatoriaus tiekiamo ir ištraukiamo oro kiekis bus apie 120-150 m3/h.
Jūsų gartraukis gal ištraukia 300-500 m3/h? Tai gartraukio veikimo metu rekuperatoriaus darbas irgi bus paralyžiuotas. Tiesiog per visas jo angas bus traukiamas lauko oras į vidų.
Išeitį aš matau tik vieną. Reikia Jums pasikeisti savo gartraukį į tokį, kuris savo traukiamą orą pūstų atgal į patalpą/virtuvę, žinoma, per savo filtrą. O gal galima savo esamą gartraukį perdaryti tokiu principu? Tada angą į lauką uždarome.
Tokiu atveju gartraukis tik suktų tą patį patalpos orą viduje ir nebūtų išbalansuojami oro srautai - nebūtų oras iš lauko traukiamas į vidų - nebūtų gesinamas katilas ir nebūtų trukdoma rekuperatoriui.

Tiesa, kad grindiniam šildymui tiekiamo vandens temperatūra maks. 55 laipsniai.
Tai yra dėl to, kad viršijus tokią temperatūrą, grindų paviršiaus temperatūra pasiektų pavojingą žmogui reikšmę. Tai ir nehigieniška ir iškiltų pavojus nusideginimui.
Maks. leistina grindų paviršiaus temperatūra gyvenamosiose zonose yra 27-29 laipsniai, o voniose ir aukštesnės temperatūros zonose (ties vitrininiais langais ir pan.) iki maks. 33 laipsnių.
Taigi, dažnu atveju turint vandens temperatūrą 55 laipsnius, grindų paviršiaus temperatūra viršys leistiną maksimalią.
Dėl patikimumo galima vandens temperatūrą reguliuoti tiek su termostatiniu vožtuvu, tiek su vožtuvu, turinčiu elektromechaninę pavarą. Apsaugai nuo grindinio šildymo kontūro perkaitinimo naudojamas uždedamas ant vamzdžio termostatas, kuris, viršijus nustatytą temperatūrą (paprastai tai būna 55 laipsniai), išjungia grindinio šildymo kontūro siurblį. Kai atvėsta - vėl įjungia.
Vožtuvas su elektromechanine pavara turi pranašumą, nes turint valdiklį, juo galima automatiškai keisti vandens temperatūrą priklausomai lauko oro temperatūros pagal šildymo kreives. Taip išsaugant vienodą oro temperatūrą, nepriklausomai nuo lauko oro temperatūros. Turint termostatinį valdymo vožtuvą, turėsime pastovią vandens temperatūrą. Tokiu būdu turėsime ne grindinį šildymą, o šiltas grindis. Juk nepribėgiosi sukinėti to termostatinio vožtuvo.

Šiaip tai lauko bloke ant įsiurbiamo oro paprastai būna lauko daviklis.
Klausimas, ar Jūsų šilumos siurblio automatika gali valdyti šildymo vandens temperatūrą pagal kreives pagal lauko oro temperatūrą?
Paprastai daugumos šilumos siurblių valdymo automatika tą gali.
Noriu pasakyti, kad pasigilintumėte į instrukcijas - gal jums visai nereikia jokio papildomo lauko oro daviklio - gal jis jau yra.
Tai jau būtų taupymas, palyginus su rankiniu vandens temperatūros valdymu.
Jeigu norite dar labiau taupyti, ir išnaudoti papildomus šilumos šaltinius patalpose (saulė, židinys ir kt. el. prietaisai ir t. t.), tada reikia įsirengti kiekvienoje patalpoje po termostatą, kuris valdytų atitinkamo žiedo (žiedų) kolektoriuje elektrotermines pavaras. Aišku, tai kainuoja nelabai pigiai.
Kitas klausimas, kodėl netolygiai šyla patalpas, jau yra gerokai sudėtingesnis.
Pradedant nuo pradžių - ar Jums yra projektuotas grindinis šildymas, ar tik sumontuotas montuotojų be jokių skaičiavimų?
jeigu antras variantas, tai labai gali būti, jog atstumai tarp vamzdelių visose patalpose yra vienodi. Kadangi kiekvienos patalpos šilumos nuostoliai, palyginus su šildomu grindų plotu yra skirtingi ir vis kitokie, tai tiekiant vienodą vandens temperatūrą, gauname skirtingą oro temperatūrą patalpose.
Tą reikalą galima būtų išspręsti sureguliuojant reguliuojamo kolektoriaus srauto reguliatoriais ir, aišku, kiekvienos patalpos termostatais.
Ekonomiškumas nebus toks, koks galėtų būti geriausias, jeigu atstumai tarp vamzdelių būtų pagal kiekvienos patalpos poreikius, nes vandens temperatūra turės būti didžiausia pagal šalčiausią patalpą, o į kitas patalpas turės būti pridaromas/primažinamas šildančio vandens srautas. Tačiau tai bus ekonomiškiausiai, kiek galima pasiekti tomis sąlygomis.

Dėl karšto vandens poreikio.
Čia svarbu ne dažnas maudymasis, o kiek žmonių vienu metu prausiasi ir kokius sanitarinius prietaisus naudoja - dušus ar ir vonias. O dėl dažnumo, tai vis tiek būna tam tikros pertraukos tarp maudynių, per kurias visiškai spėjama vėl prišildyti išnaudotą karštą vandenį ir dar likusį laiką šildomos patalpos.
Jeigu vienu metu maudosi 2 žmonės, vienas vonioje, kitas duše, tai reikia apie 120 l voniai ir apie 40-50 l dušui. Viso apie 160-170 l karšto vandens vienu metu. T. y., kol prileidžiama vonia - per maždaug 15 min. Po to pertrauka pačiam maudymuisi, nusišluostymui ir pan. iki kitos porcijos karšto vandens. Taigi, per tą laiką karšto vandens kiekis k. v. šildytuve didžiąja dalimi bus vėl atstatytas sekančiai porcijai.
Bendruoju atveju, jeigu k. v. šildytuvas būtų atskiras, tai rekomenduočiau mažiausiai 150-160 l talpą, o geriau visus 200 l. Tada būtų galima palaikyti žemesnę k. v. temperatūrą ir to vandens tikrai užtektų.
Klausimas, koks pastatomas katilas galėtų turėti kartu įmontuotą 200 l talpos k. v. šildytuvą arba mažesnį, bet analogišką pagal k. v. vandens kiekį.. Tai turbūt būtų gana brangūs modeliai.
Imant plačiau paplitusius modelius, yra Radiant dujiniai katilai, su įmontuotais 100 l k. v. šidytuvais. Čia karšto vandens kiekis priklauso nuo katilo galios 24, 27 arba 34 kW.
Atitinkamai per 10 min. patiekiama iki 228, 250 ir 275 l dT 30 laipsnių šilto vandens.
dT - reiškia, kad šaltas vanduo sušildomas 30-čia laipsnių. Pas mus šalto vandens temperatūra gali būti apie 5-7 laipsnius, Europoje, ypač pietinėje, laikoma, kad šalto vandens temperatūra yra 10 laipsnių.
Taigi, pagal Europą manoma, kad karšto vandens temperatūra yra 40 laipsnių. Teoriškai, kaip ir užtektų.
Bet praktikoje būna šiek tiek kitaip. Kaip minėjau, mūsų šalto vandens temperatūra gali siekti 5-7 laipsnius. vadinasi jau reikia šildyti ne dT 30, bet dT 35 laipsnius. O tai iš karto gaunasi mažesnis vandens kiekis. Dar vienas momentas, kad pvz., vonia būna atvėsusi iki kambario temperatūros ir ją sušildyti irgi reikia energijos. Vadinasi, kad vanduo vonioje nebūtų vėsesnis, nei atiteka iš katilo, reikėtų leisti iki 45 laipsnių k. v.
Tai dar padidina temperatūrą ir sumažina k. v. kiekį. Perskaičiavus blogiausiu variantu nuo dT 30 iki dT 40, gauname, kad realus k. v. kiekis gali sudaryti apie 0,8 deklaruoto.
Taigi turėtume atitinkamai - 182,5, 200 ir 220 l karšto vandens.
Rekomenduočiau imti antrą pagal galingumą modelį - 27 kW galios su 100 l k. v. šildytuvu ir tikėti kad karšto vandens užteks mano aprašytomis spėjamomis sąlygomis. O šildymui ir taip užteks. A+ klasės namui reikia vidutiniškai apie 27-30 W/m2 šildymo galios. Taigi, Jūsų namui užtektų apie 4,8 kW galios šildymui.

Apšiltinimas apšiltinimui nelygu. Neaišku, ar keisti langai ir pan. Trūksta daug informacijos, kad būtų galima bent kiek tiksliau pasakyti šilumos nuostolius. Todėl galima tik spėlioti (ir tai plačiose ribose).
Spėkime, kad šis namas gali atitikti C arba B energetinę klasę. Tada, atitinkamai ir vidutiniai šilumos nuostoliai gali siekti nuo 75 iki 50 W/m2. Galima priimti vidurį - apie 65 W/m2. Tada tokiam namui šildyti gali reikėti apie 6-6,5 kW. Papildomai reikėtų pridėti apie 1 kW karšto vandens ruošimui. Taigi, išeitų, kad reikėtų galvoti apie šilumos siurblį, kurio nominali galia būtų apie 8 kW.
Dar vienas pastebėjimas dėl radiatorių. Jeigu radiatoriai yra pakankamai maži, pritaikyti šildymui nuo katilo, tai jų maks. temperatūra gali siekti 60, 70 ar 80 laipsnių per šalčius. Šilumos siurbliai negali patiekti tokios temperatūros vandens. Jų maksimali temperatūra per šalčius gali siekti iki 45-55 laipsnių.
Gali tekti pakeisti radiatorius gerokai didesniais (kuo daugiau, tuo geriau, bet ne mažiau, kaip 2-2,5 karto galingesniais). Tokiu būdu, norint išgauti tą pačią šildymo galią, užteks gerokai žemesnės vandens temperatūros. Kuo žemesnė vandens temperatūra, tuo geresnis šilumos siurblio transformacijos koeficientas. Idealiu atveju pageidautina neviršyti maks. 35 laipsnių vandens temperatūros. Jeigu pavyktų pasiekti iki 45 laipsnių temperatūrą į radiatorius, tai jau būtų gerai.

Kondensacija ant šalto paviršiaus, priklausomai nuo oro drėgnumo prasideda ant paviršiaus prie 13-15 laipsnių ir žemesnės temperatūros. Todėl prie kai kurių sistemų naudojami specialūs drėgmės jutikliai, kurie, pajutus kondensaciją, padidina vėsinamo vandens temperatūrą.
Šiaip, vėsinamo vandens temperatūra nemažinama žemiau, kaip 16-18 laipsnių, tai grindų paviršiaus temperatūra gali būti 2-5 laipsniais aukštesnė.
Noriu pasakyti, kad tas grindų paviršius nebus labai "šaltas" ir tas "šalčio" pojūtis priklauso nuo grindų dangos. "Šalčiausias" pagal pojūčius paviršius bus akmens masės plytelės arba akmuo, o "šilčiausias" paviršius bus medis.
Taigi, perduodama vėsinimo (ar šildymo) galia priklauso nuo temperatūrų skirtumo tarp paviršiaus ir patalpos oro. Kuo ji didesnė, tuo intensyvesnis bus vėsinimas.
Dėl patalpų oro vėsinimo efektyvumo. Šiluma nuo šildomų grindų perduodama dviem būdais - oro srautu (konvekcija) ir spinduliavimo būdu. Šildomų grindų atveju tie šilumos perdavimo būdai pasiskirsto maždaug vienodai, per pusę. Vėsinimo atveju, aišku, vėsus oras į viršų nekils. Taigi, liks tik spinduliavimo dedamoji. Vadinasi, vėsinimo galia bus gerokai mažesnė, nei šildymo. Bet, esant tokios klasės namui, bendruoju atveju turėtų užtekti vėsinamų grindų komfortiškai oro temperatūrai palaikyti.

Jūs turite susirasti specialistą, kuris paskaičiuotų, ar su elektriniu šildymu Jūsų namas atitiks A++ klasę. T.y. specialistai, kurie skaičiuoja namo energetinę klasę. Šiaip, elektrinis šildymas neleistų pasiekti tokios klasės, bet, kadangi turėsite daug atsinaujinančių energijos šaltinių, tai tada - galbūt. Be skaičiavimų neįmanoma atsakyti.

Jeigu žiūrėti vien tik į švarų vamzdį, tai buitinėmis sąlygomis (kai vandens tekėjimo greičiai yra šiek tiek mažesni, kad būtų mažesnis triukšmas), tai 1" skersmens vamzdis gali praleisti iki 16 kW, esant temperatūrų skirtumui 10 laipsnių.
Atitinkamai, skersmuo 1 1/4" gali praleisti iki 32 kW galios.
Nėra labai svarbus kolektoriaus šakų skaičius (nors tas skaičius, žinoma daro įtaką pasipriešinimui).
Tačiau svarbiausia, kad pagrindinį pasipriešinimą sudaro kolektoriaus vamzdžio viduje esantys ventilių (ar srauto matuoklių) korpusėliai, kurie gerokai susiaurina kolektoriaus vamzdžio skersmenį.
Labai sunku surasti (arba nelabai galima) pačių kolektorių pasipriešinimo/srauto diagramas, iš kurių būtų galima matyti kokį srautą su kokiu pasipriešinimu galima praleisti.
Tačiau, jeigu ir užsiduotume, kad maksimalus kolektorių pralaidumas būtų mažesni dvigubai, tai vis tiek liktų 8 ir 16 kW.
O tai yra daugiau nei pakankamai šiuolaikiniams A, A+ ir A++ klasių namams.
Jeigu priimsime, kad vidutiniškai tokioms klasėms reikia maks šildymo galios, atitinkamai apie 30-35, 27-30 ir 25-27 W/m2, tai gausime, kad su 8 kW galėsime šildyti iki 260 m2, 295 m2 ir 320 m2 plotą.
Dėl pasipriešinimo ir rinkoje labiausiai paplitusių cirkuliacinių siurblių (6 m klasės), gamintojai ir negamina kolektorių, didesnių nei 12 šakų.
Jeigu reikia daugiau, tada statomas antras kolektorius.
Buitinėje gyvenamojoje statyboje praktiškai nesutinkami kolektoriai 1 1/4" skersmens.
Visi yra 1" skersmens.

Reikia apsispręsti, ar norite aukoti savo asmeninį laiką katilo (granulinio ar malkinio dujų generacinio) aptarnavimui ir kuro pildymui, taip pat rūpintis kuro įsigijimu ir saugojimu, ar tą laiką galėtumėte kitaip naudingai išnaudoti dujinio katilo atveju, kurio nereikia pačiam aptarnauti ir rūpintis dujiniu kuru.
Šildymasis dujomis kainuoja tiek pat arba net pigiau, nei granulėmis.
Dujinio katilo įrengimas galėtų kainuoti orientaciniai apie 500 Eur už dujų atvedimą iki sklypo, apie 800-1000 Eur už dujų atvedimą nuo sklypo ribos iki katilo ir prijungimą prie jo, pats katilas apie 1000 Eur, sumontavimas, prijungimas, taip pat ir kamino dar apie 200-250 Eur, viso apie 2500-2750 Eur. Granulinis katilas gali kainuoti labai panašiai.
Aišku, paminėta tokio dydžio kompensacija už granulinio katilo įrengimą daro įspūdį, bet, kaip minėjau, reikia įvertinti savo asmeninio laiko sąnaudas.
Dujiniai katilai yra pilnai automatizuoti ir jų priežiūrai savo atskiro asmeninio laiko gaišti nereikia. Tai yra labai patogu, nes atkrenta visi su tuo susiję rūpesčiai.
Paėmus šiek tiek ilgesnę perspektyvą dėl gamtinių dujų, kaip kuro, tai taip - tai yra neatsinaujinantis kuras, išskiriantis CO2. Bet tai yra pati švariausia ir viena iš pigiausių tokių kuro rūšių. Todėl Europos Sąjungoje ir pasaulyje šis kuras dar labai plačiai bus naudojamas artimiausius dešimtmečius. Tolimesnėje ateityje gamtinės dujos bus pakeistos vandenilio dujomis arba jo mišiniais. Taigi, esanti tiekimo vamzdynų infrastruktūra dar bus naudojama ilgus dešimtmečius.
Po 10-20 metų, atitarnavus dujiniam katilui, jį vis tiek reikės keisti. Tai po to laiko bus galima pasikeisti į tuo metu optimaliausią šilumos ir energijos gaminimo įrenginį.
Taigi, aš už dujinį katilą.

Mano duomenimis A+ klasės namui vidutiniškai užtektų apie 27 W/m2, A - apie 30 W/m2, B - apie 50-55 W/m2, C - apie 60-65 W/m2.
Tai čia vidutiniškai. Gali būti, jeigu langų plotai labai dideli, ir daugiau. Reikiama energinė namo klasė gali būti pasiekta, naudojant atsinaujinančius energijos šaltinius (saulę), nors namo šilumos nuostoliai gali būti gerokai didesni nei vidutiniškai (dėl didelių langų ir pan.).
Reikia nepamiršti, kad reikia pridėti maždaug 1 kW galios karšto vandens ruošimui.
Taip pat reikia pridėti maždaug 10-20 procentų atsargos, jeigu nenorite, kad per šalčius įsijungtų el. šildymo elementai.
A klasė. 120 m2 x 30 W/m2 = 3,6 kW + 1 kW = 4,6 kW.
Taigi, tokiam namui 6 kW šilumos siurblio turėtų užtekti.
A+ klasei tuo labiau turėtų užtekti. Aišku, visada reikia atsižvelgti į karšto vandens poreikius ir k. v. šildytuvo dydį.
Kitoms klasėms, galima pasiskaičiuoti, gali ir neužtekti arba būti ant ribos.

Šiluma gali būti perduodama keliais būdais. Pagrindiniai iš jų - laidumas, konvekcija ir spinduliavimas.
Laidumo būdu šiluma perduodama kietuose kūnuose - pvz.: nuo šildomo vandens per vamzdžių sienelę į betoną. Jau nuo betono paviršiaus šiluma sklinda spinduliavimo būdu ir konvekcija. Konvekcija sklinda dujose ir skysčiuose, kai labiau įkaitusi terpė tampa lengvesnė, kyla aukštyn ir taip maišosi, kol tūris prišyla.
Šildomų grindų privalumas, kad savo šilumą grindys atiduoda maždaug vienodomis dalimis (per pusę) konvekciniu ir spinduliavimo būdu. Tai pats komfortiškiausias būdas žmogui.
Jeigu šildantį elementą sumontuosime prie lubų, tai šiluma žemyn galės sklisti tik spinduliavimo būdu. Oro konvekcija nevyks, nes sušilęs oras žemyn neina.
Taigi, geriau šildomos grindys, nei šildomos lubos.
Dabar kitas klausimas - ekonominis.
Tiek infraraudonųjų spindulių plėvelė (taip pat, kaip elektriniai šildymo kabeliai), tiek šilumos siurblys naudoja elektrą. Skirtumas, tik kiek. Šilumos siurblys elektrą naudoja tik šilumai perpumpuoti ir sukoncentruoti (pakelti temperatūrą) iš žemesnių parametrų į aukštesnius. Tam sunaudojama Apie 3-4 kartus mažiau elektros energijos, palyginus su kaitinimo elementais.
Kodėl "infraraudonųjų spindulių" plėvelę prilyginu elektriniam šildymo kabeliu? Todėl, kad ir tas ir tas yra kaitinimo elementai. Kadangi abu kaitinimo elementai vis tiek yra padengti grindų danga, tai vis tiek oras šyla nuo dangos paviršiaus. Taigi, naudojant juos, elektros teks sunaudoti 3-4 kartus daugiau, nei su šilumos siurbliu. Kitas klausimas, kiek kainuoja įrengti skirtingas sistemas. Čia situacija yra atvirkščia - įrengti šilumos siurblį su vandeniu šildomomis grindimis kainuoja gerokai daugiau, nei vien tik elektra šildomas grindis. Aišku, po to taupant elektrą su šilumos siurbliu, palyginus su elektrinėmis šildomomis grindimis, per tam tikrą laiką tas kainų skirtumas atsiperka ir gaunamas taupymas. Aš čia sąmoningai nepateikiu konkrečių skaičių, nes jie priklauso nuo labai daug sąlygų, kurių viena iš pagrindinių - šilumos nuostoliai ir šildymo galia. Čia reikėtų palyginti du konkrečius pasiūlymus vienam objektui ir numatomas elektros sąnaudas, tada galima priimti sprendimą, kokią šildymo sistemą rinktis.

Tiesa. Dujinės katilinės patalpoje iš viso negali būti bendros su namo vėdinimo sistemos. Vadinasi, negali būti nei oro tiekimo, nei ištraukimo. Nors patį rekuperatorių montuoti nedraudžiama. Svarbu, kad katilinės patalpos vėdinimas nebūtų sujungtas su bendra namo vėdinimo sistema.
Dujinės katilinės vėdinimas turi būti nepriklausomas ir atskiras.
Tai susiję su tuo, kad užsidujinimo atveju, bendros namo patalpos nebūtų uždujintos.
Jeigu į katilinės patalpą bus įvestas tik oro tiekimas iš bendros namo vėdinimo sistemos, tai tas tiekiamas oro kiekis turės sugrįžti atgal į kitas namo patalpas, pvz.: per durų plyšį apačioje, ties grindimis. Jeigu tą tiekiamo oro kiekį išleisti į lauką, tai bus išbalansuota pastato vėdinimo sistema.
Vienu žodžiu, draudžiama dujinės katilinės vėdinimą bet kokiu būdu įjungti į bendrą namo vėdinimo sistemą.

Namo, kurio energetinė klasė yra C, vidutiniai šilumos nuostoliai gali sudaryti maždaug 65-70 W/m2.
Vadinasi, Jūsų pastato šilumos nuostoliai galėtų būti apie 6,5-7,0 kW. Dar turime pridėti apie 1 kW galios karšto vandens ruošimui.
100 m2 ploto C klasės namo šilumos siurblio galia turėtų būti apie 8 kW.
Kadangi šilumos siurblys kainuoja bene brangiausiai iš mums įprastų kitų šilumos šaltinių - dujinio, malkinio, granulinio katilo, tai yra svarbu, ar name yra įvestos dujos.
jeigu dujos yra, tada šilumos siurblys neapsimoka. Jeigu dujas dar reikia atsivesti naujai, tada apsimoka. Šilumos siurblys apsimoka ir tada, kada reikia keisti kieto kuro ar granulinį katilą į naują.
Šilumos siurblio apsimokamumas dar labai priklauso nuo to, kokia name yra šildymo sistema - radiatorinė ar grindinis šildymas. Jeigu jau yra esamas radiatorinis šildymas, tai radiatoriai gali būti gana maži, todėl bus reikalinga aukšta vandens temperatūra (>60 C). reikia turėti galvoje, kad šilumos siurbliai negali įšildyti vandens daugiau kaip iki 55-60 C. O esant -15 - -20 C, kai labiausiai reikalinga tokia vandens temperatūra, gali būti taip, kad šilumos siurblys galės pasiekti tik 45-50 laipsnių.
Pirmiausia, to gali neužtekti, antra - esant tokioms temperatūroms, šilumos siurblio transformacijos koeficientas COP tampa labai mažas 1,3-1,6 ir elektros sąnaudos tampa gana didelės. Tokiais atvejais geriausia dujinis šildymas.
Palankiausia šilumos siurblio COP koeficientui vandens temperatūra yra iki 35-40 C. Tai paprastai galima pasiekti tik su grindiniu šildymu. Ir tai, vamzdelių reikia privingiuoti tankiau. Aišku, galima pakeisti esamus mažus radiatorius gerokai (2,5 karto) didesniais radiatoriais. tada maksimali vandens temperatūra bus gerokai mažesnė.
Tačiau tokiu atveju klausimas tampa ekonominis - ar apsimokės?
Taigi, Jūsų atveju šilumos siurblys apsimokės tuo tada, jeigu pas name nėra gamtinių dujų ir yra grindinio šildymo sistema.

Turint tik dujinį kondensacinį katilą - ne.
Tačiau grindinį šildymą galima panaudoti vėsinimui. Tik reikia turėti vėsumos šaltinį.
Tokiu šaltiniu galėtų būti oras-vanduo šilumos siurblys. Jis vasarą, per karščius galėtų dirbti vėsinimo režime ir tiekti atvėsintą vandenį (17-26 laipsnius) į grindinio šildymo sistemą. Taip pat šildymo sezono metu galėtų dirbti šildymo režime ir šildyti grindinio šildymo sistemą, taip didžiąja dalimi pakeisdamas dujinį kondensacinį katilą. Dujinį kondensacinį katilą reikėtų palikti toje pačioje sistemoje dėl dviejų priežasčių - kaip rezervinį šilumos šaltinį, kai lauke yra didelis šaltis (nuo -5 - -10 iki -25 laipsnių) ir karšto vandens ruošimui. Taip yra dėl to, kad šilumos siurblys ekonomiškai veikia, kai lauko temperatūra yra ne žemiau -10 - -15 laipsnių ir kai reikia šildyti vandenį iki žemesnių temperatūrų (+35 - +40 laipsnių).
Norint rekomenduoti šilumos siurblio galią, reikia žinoti namo energetinius parametrus - šilumos, šalčio nuostolius, kurie priklauso nuo namo energetinės klasės ir langų dydžio. Orientaciniai reikėtų 4 - 6 kW galios šilumos siurblio be karšto vandens ruošimo. Kaina kataloginė be nuolaidų galėtų suktis apie 4200-4500 iki 4500-4800 Eur.

Aš tai skaičiuočiau ne mažiau kaip 27 W/m2. Viso reikėtų maks. apie 1,9 kW. Dar reikia įvertinti, kad šilumos siurblio galia prie lauko -20 - -23 laipsnių gali kristi iki perpus mažiau, nei deklaruoja, tai pasirinkčiau kondicionieriaus šildymo galią nuo 4-4,5 kW. Dar klausimas, kiek yra patalpų namuke, kaip vienas vidinis blokas sugebės sušildyti visus kampus? Gal verta pagalvoti apie MultiSplit. Tai reiškia - vienas lauko blokas ir 2-3-4 vidiniai blokai (pagal poreikį, priklausantį nuo patalpų skaičiaus).

Kadangi tai yra bendros namo šildymo sistemos pertvarkymas, tai kaimynas tą turi padaryti legaliu būdu.
Pirmiausia, jis turi surinkti 50 proc. +1 namo kaimynų sutikimą. Raštiškai.
Tada turi kreiptis į savivaldybę ir gauti tam leidimą (jeigu tai išvis įmanoma). Tada turi padaryti projektą arba remonto darbų aprašą. Tame projekte ir turi būti numatyta, kad nenukentėtų kaimynai.
Tada su tuo projektu (jo sprendiniais) turi supažindinti kaimynus ir gauti jų raštiškus sutikimus.
Tik tada (ne šildymo sezono metu) gali imtis pertvarkymo darbų.
Jeigu jis imsis tą daryti be leidimų, suderinimų ir projektų, tai bus savavališka ir neteisėta veikla, kurią pripažins bet koks teismas.

Tikiuosi, kad namukas yra vieno aukšto.
Galimų užsiorinimo problemų galima išvengti, teisingai sumontavus, paleidus ir eksploatuojant grindinio šildymo sistemą, kurioje kolektorius yra žemiau pačių grindinio šildymo vamzdelių.
Pirmiausia - grindinio šildymo sistema turi būti įrengta sandariai. Tam reikia ją išbandyti hidrauliškai.
Antra - atskiri šildymo žiedai turi būti užpildomi po vieną, kitus (tuščius) žiedus laikant uždarytus. Tada vandens srauto užtikrintai užteks išstumti orą iš vamzdelių.
Sistemos sandarumas užtikrins, kad oras neatsiras ir nesikaups vamzdeliuose.
Trečia - eksploatavimas. Čia taip pat svarbu sistemos sandarumas, kad neatsirastų papildomo oro. Kadangi eksploatavimo metu cirkuliaciją užtikrins cirkuliacinis siurbliukas, tai jo slėgio gali neužtekti išstumti oro iš atskirų grindinio šildymo žiedų. Tada, nustojus šilti vienam kitam žiedui, teks užsukti visus kitus žiedus, kad visas siurblio išvystomas slėgis ir srautas išstumtų oro kamštį iš užsiorinusio žiedo.
Paprastai nedideli oro kiekiai gali būti pašalinami darbo metu. Dar klausimas, kur stovės (ar kabės) katilas - žemiau šildomų grindų ar aukščiau?
Jeigu aukščiau, tai nedideli oro kiekiai pasišalins per katilo oro išleidimo vožtuvą.
Jeigu katilas bus įrengtas žemiau šildomų grindų, tai reikia ypatingai gerai nuorinti grindinio šildymo sistemą su katilu.
Jeigu sistema yra sandari, tai gana ilgą laiką neturėtų kilti problemų su vamzdelių užsiorinimu.

Atsakymas būtų toks, kad, jeigu egzistuoja visos išvardintos vamzdynų medžiagų rūšys, vadinasi galima jungtis jais visais.
Kitas klausimas - kainos ir ilgaamžiškumo klausimas.
Dėl katilo vandens temperatūros. Paprastai dujiniai katilai turi ne vieną savo šildymo vandens temperatūrinę apsaugą, kitaip tariant termostatą.
Pirmiausia, reikiamą katilo vandens temperatūrą reguliuoja katilo valdiklis elektroniškai per katilo vandens temperatūros jutiklį arba per "darbinį" termostatą. Jo maksimali galima temperatūra būna (priklausomai nuo gamintojo ir šalies) 80 -85 -90 laipsnių. Po to, dar yra apsauginis arba perkaitimo termostatas. Jo suveikimo temperatūra, priklausomai nuo šalies ir gamintojo būna 95 -100 -105 -110 -115 arba 120 laipsnių. Buitiniuose nedideliuose (kondensaciniuose) katiluose ta maksimali temperatūra dažniausiai siekia tik 105 laipsnius. Dar gali būti tarpinis tarp tų dviejų temperatūrų elektroninis apsauginis perkaitimo termostatas.
Taigi, tikimybė, kad dujinio katilo vandens temperatūra viršys 100 laipsnių yra labai nedidelė, priešingai nei kieto kuro katiluose, kuriems rekomenduojama naudoti tik metalinius vamzdžius (juodo plieno, presuojamo plieno, varinius).
Dujinių katilų aprišimui praktiškai galima naudoti visas vamzdžių rūšis.
Čia jau lemia kaina ir reikalingas spec. įrankių kiekis.
Pigiausi vamzdžiai - tai polipropileniniai, taip vadinami "virinami" vamzdžiai. Trūkumai - mažiausiai atsparūs aukštai temperatūrai. Jau virš 80-90 laipsnių jų stiprumas ir ilgaamžiškumas labai sumažėja. Jų negalima ilgai laikyti 100 ir daugiau laipsnių temperatūroje - jie deformuojasi. Antra - reikia turėti virinimo įrankį ir šiokių tokių įgūdžių. trečia, kadangi jų sienelių storis yra pats didžiausias, tai norint turėti pakankamo pralaidumo vidinį skersmenį, išorinis skersmuo gaunasi gana didelis. Daug kam tai yra neleistina ir nepatogu. Ketvirta - vamzdžių negalima lankstyti, reikia atlikti daug jungčių, norint išvinguriuoti vamzdžius. Dar šie vamzdžiai pasižymi dideliu temperatūriniu pailgėjimu, juos netinkamai pritvirtinus, jie gali įvairiai išsilankstyti kaip jūros bangos, padidėjus temperatūrai. Ilgaamžiškumas labai priklauso nuo temperatūros. Aukštesnėms temperatūroms - iki 25 metų.
Toliau eitų daugiasluoksniai vamzdžiai. Jų temperatūrinis atsparumas (garsių gamintojų, ne kiniečių) - trumpalaikiai iki 110 laipsnių. Maksimali darbinė ilgalaikė - 95 laipsniai. Jų klijai, kurie sujungia aliuminio ir polietileno sluoksnius, lydosi > 130 laipsnių temperatūroje. Privalumas - juos galima lankstyti, tai dažnai pakanka tik dviejų jungčių - prie katilo ir prie kolektoriaus. Paprastai juos jungia presuojamomis jungtimis, vadinasi reikia preso. Tačiau yra plačiai naudojamos ir srieginės užveržiamos jungtys, vadinasi nebereikia spec. įrankių. Jų sienelės santykinai nėra storos - prie katilo aprišimo naudojamų skersmenų D25-26, D 32 mm - tik 3 mm. Tai vamzdžiai neužima daug vietos. Pagal kainos ir stiprumo bei ilgaamžiškumo santykį - tai vieni iš populiariausių vamzdžių. Ilgaamžiškumas - > 50 metų.
Sekantys - plonasieniai tikslieji presuojami plieniniai vamzdžiai. Jų sistemos kaina nebloga, panašiai, kaip daugiasluoksnių vamzdžių, bet jiems sumontuoti reikia daugiau darbo. Jie taip pat yra nelankstomi ir jiems reikia daug presuojamų jungčių. Natūraliai, reikia preso. Jų sienelės yra vienos iš ploniausių - tik 1,2 -1,5 mm. Mechaniškai tvirti. Sistemos atsparumą temperatūrai lemia tik jungtyse naudojamos tarpinės. Paprastai jos skirtos iki 115-120 laipsnių. Aišku, yra aukštoms temperatūroms skirtų tarpinių. Tada jos atlaiko iki 150-190 laipsnių. Ilgaamžiškumas panašus kaip daugiasluoksnių vamzdžių - garantuotas >50 metų.
Variniai vamzdžiai - šiuo metu brangiausias pasirinkimas. Bet kam reikia grožio ir nepralenkiamo ilgaamžiškumo, tai renkasi varinių vamzdžių sistemas. Jos yra dvi - lituojamos ir presuojamos. Patys vamzdžiai paprastai nelankstomi, taigi reikia daug jungčių. Lituojama sistema yra pati patvariausia. Nors teoriškai ji skirta tik iki 120 laipsnių, bet turėkime galvoje, kad minkštasis lydmetalis, naudojamas lituojamuose sujungimuose lydosi prie 200-240 laipsnių. Varis atsparus korozijai ir mechaniškai pakankamai stiprus. Bet visa tai kainuoja. Ilgaamžiškumas - laikoma, kad apie 200 metų, ir daugiau.

Reikėtų pradėti nuo dujų degimo produktų.
Sudegus dujoms, degimo produktuose susidaro gana daug vandens. Ir, kol degimo produktų temperatūra viršija 100 laipsnių, tai tas vanduo yra garų pavidalo.
Paprastas dujinis katilas išmeta savo degimo produktus > 120-130 laipsnių temperatūros. Vadinasi išmeta ir susidariusius vandens garus.
Kondensacinis katilas, priešingai - kaip įmanoma labiau atvėsina degimo produktus - bet kokiu atveju žemiau 100 laipsnių.
Tada vandens garai kondensuojasi į skystą vandenį ir išsiskiria taip vadinamoji "slaptoji garavimo šiluma". Tos šilumos kiekis yra toks, kad gali sudaryti apie 10-11 procentų visos katilo gaminamos šilumos.
Kadangi kondensacinio katilo dūmai yra gerokai vėsesni, nei paprasto katilo, tai šilumos nuostoliai su degimo produktais sumažėja dar iki 4-6 proc.
Bendruoju atveju, kondensacinis katilas gali sutaupyti 10-15 procentų dujų, palyginus su paprastu katilu, pagamindamas tą patį kiekį šilumos.
Aišku, kondensacinio katilo atveju pageidautina ir šildymo sistemos vandenį turėti kiek įmanoma vėsesnį. Geriausia - grindinio šildymo atveju, kai maksimali tiekiamo vandens temperatūra būna 35-40 laipsnių.
Vandens temperatūros riba, kada degimo kameroje kondensuojasi vandens garai, yra apie 55 laipsnius. Jeigu vandens temperatūra aukštesnė, tada kondensacija nebevyksta. Tačiau ir tokiu atveju kondensacinis katilas sutaupo iki 4-6 proc. kuro, palyginus su paprastu katilu, dėl gerokai žemesnės degimo produktų temperatūros.
Dėl galimybės pasirinkti paprastą arba kondensacinį dujinį katilą.
Jeigu eina kalba apie naujai įrengiamą dujinį katilą, tai Europos Sąjungos galiojantys normatyvai Jums nepalieka jokio pasirinkimo. Pagal nustatytus galimus minimalius katilų naudingumo reikalavimus, dabar galima įrenginėti tik kondensacinius katilus.

Čia šiuo atveju yra suplakti į vieną vietą keli klausimai.
Pirmiausia turime suprasti priežastis, poreikius, o tada jau galima priiminėti vieną ar kitą sprendimą.
1. Katilinės patalpos vėdinimas.
Jeigu tai yra dujinis katilas, vadinasi yra atvestas į vidų dujų vamzdis.
Pačiam katilui jokio vėdinimo ir jokio oro degimui tiekti nereikia, nes jis yra uždaros degimo kameros ir nepriklausomas nuo patalpos oro. Visą reikiamą degimui orą jis pasisiurbia iš lauko ir į lauką šalina savo degimo produktus.
Kitas klausimas, kad dujų vamzdžio prijungimui prie katilo naudojama ne viena srieginė jungtis. Čia gali tapti nesandaru ir dujos gali papulti į katilinę, su visomis galimomis pasekmėmis. Tai esmė, kad tas galimai patenkančias į katilinę dujas būtų galima saugiai išvėdinti - t. y. pašalinti į lauką.
Aišku, geriausias būdas - nenaudoti jokios papildomos energijos (elektros ištraukimo ventiliatoriui). Geriausia pasinaudoti natūralia trauka. Tik čia turime vieną bėdą, kuri galioja visoms tokioms sistemoms - lazda turi du galus - niekas negali išeiti, jeigu niekas neįeina. Paprastai sakant, Tokio tipo namai (A, A+, A++) yra labai sandarūs ir esant uždarytoms durims ir langams, oras negali patekti į vidų. Vadinasi negali ir išeiti, nors ir būtų atvira anga viršuje. Juk nelaikysi visą laiką praviro lango (ypač, kai lauke -20 laipsnių, vėjas, lietus, snygis ir pan.). Kitas klausimas - tai kur čia šilumos taupymas - šaltas lauko oras pateks į vidų, jį reikės sušildyti ir pašalinti į lauką.
dujinėje katilinėje griežtai negalima keisti oro, prijungus prie namo vėdinimo rekuperacinės sistemos dėl to pačio užsidujinimo.
Yra toks vienas sprendimas, kad galima išvengti latilinės vėdinimo, jeigu yra įrengta patalpos uždujinimo automatika, kuri, pasiekus nedidelę (dar gerokai nepavojingą) dujų koncentraciją ore, tiesiog atjungia dujų tiekimą į katilinę. Po to jau rankiniu būdu (atidarant langus, duris) galima išvėdinti patalpą, pašalinti dujų nuotekio/nesandarumo priežastį ir vėl įjungti dujų tiekimą. Tai vienkartinis veiksmas, kuris energetiniams reikalams nepamaišys.
2. Vonios ir WC vėdinimas.
Labai gerai, tinkama ir reikia tokias patalpas prijungti prie pastato rekuperacinės sistemos. Jos jungiamos prie oro ištraukimo linijų ir pagal reikalavimus iš jų ištraukiamas gana didelis oro kiekis. Taigi užtikrinamas patikimas kvapų ir drėgmės pašalinimas. Tokioms patalpoms tikrai nereikia rengti atskirų tiesioginių oro ištraukimo kanalų į lauką su atskirais ištraukimo ventiliatoriais. Atkreipiu dėmesį, kad ir čia galioja tas pats dviejų lazdos galų principas. Kiek oro galima ištraukti, jeigu per uždarytas duris sandariame name iš niekur jo nepriteka? Manau, kad nedaug ir nepakankamai.
3. Lygiai tas pats panašiai galioja ir virtuvei.
Iš jos irgi turi būti ištraukiamas gana didelis oro kiekis. Ir jį taip pat puikiai pašalina namo rekuperacinė vėdinimo sistema. Tačiau ji nelabai skirta šalinti garams nuo viryklės. Dar vienas faktas, kad namo rekuperacinė sistema keičia maždaug 150-250 m3/h, geras gartraukis gali ištraukti (jeigu jam niekas netrukdo) 300-650 m3/h oro.
Tai, jeigu įjungsite gartraukį, veikiant rekuperacinei vėdinimo sistemai, tai jos oro srautai bus išbalansuoti ir per tiekiamo oro kanalus bus apribotas maksimalus oro srautas, kurį galės ištraukti gartraukis. Taigi, gartraukis galės ištraukti tik apie 200-300 m3/h oro, kuris pateks į namą per rekuperatoriaus tiekiamo oro sistemą. Tuo metu rekuperatorius tiesiog negalės ištraukti oro, nes jį su gerokai galingesne jėga ištraukinės gartraukis. Gal ir nėra labai blogai toks gartraukio oro išmetimo įrengimas, bet reikia pasirūpinti atbuliniais vožtuvais, oro išpūtimo grotelėmis su žaliuzėmis ir pan., norint apsisaugoti nuo šalto oro patekimo į gartraukio oro ištraukimo kanalą, neveikiant gartraukiui. Aišku, to pilnai išvengti nepavyks.
Galimas variantas naudoti gartraukį, kuris orą nuo viryklės trauktų ir išpūstų toje pačioje virtuvės patalpoje, be lauko oro kanalo. Kitaip tariant, jis garus filtruotų tik per jame esantį filtrą. Tokiu atveju neišbalansuojama namo vėdinimo rekuperacinė sistema ir išvengiama papildomų šalčio nuostolių.
Taigi, žinant sąlygas ir reikalavimus, galima pasirinkti sau tinkamiausią sprendimą.

Visų pirma reikia atsakyti į klausimą, ar grindinio šildymo galios užteks padengti Jūsų patalpų šilumos nuostoliams. Tam reikia žinoti (suskaičiuoti) Jūsų patalpų šilumos nuostolius.
Esant maksimaliai leistinoms grindinio šildymo paviršiaus temperatūroms, galima gauti tik iki maks. 100 W/m2 ir 70-80 W/m2, kai grindų paviršiaus danga yra atitinkamai plytelės ir kažkokia parketinė danga. Turima galvoje, kad vandens temperatūra į šildomas grindis leistina maks. 50-55 laipsniai. Tai grindų paviršiaus temperatūra būna iki 28-29-30 laipsnių.
Tačiau, reikia pažymėti, kad esant tokioms maksimalioms grindų paviršiaus temperatūroms, nėra komforto. Ypač tai jausis atsigulus miegoti, kai žmogus yra arčiau šiltų grindų. Gali jaustis didelis šilumos srautas nuo grindinio šildymo (o ir oras apačioje gali būti sausas). Kai kurie žmonės atsiliepia, kad neįmanoma miegoti.
Trečias trūkumas - reikalinga gana stora šilumos izoliacija po šildomomis grindimis. Šiai laikais tai turėtų būti ne mažiau kaip 15 cm kieto putų polistireno. aišku, pageidautina ir 20 ir 25 cm. Taigi, minimalus grindinio šildymo sluoksnis ("buterbrodas") sudarytų nuo 24 cm, arba 29 cm. Tai, jeigu grindys yra ant grunto, tai galima išsikasti giliau ir neprarasti patalpų aukščio. O jeigu grindys yra ant perdangos, tada reikės mažinti patalpų aukštį.
Pliusas - kad oro temperatūros pasiskirstymas per patalpos aukštį yra geresnis (tolygesnis), nei radiatorinio šildymo. tai yra artimas idealiam temperatūros pasiskirstymui - apačioje šilta, o patalpos viršuje nekaršta. Esant radiatoriams - prie grindų būna vėsiau, o visas karštis susikaupia palubėje.
Todėl grindinis šildymas yra tinkamiausias šildymo būdas aukštoms patalpoms. turima galvoje, kai aukštis viršija 4-6 m. Radiatorinis šildymas tinkamas, kai patalpų aukštis yra iki 4-6 m.
Tačiau radiatorinis šildymas turi kitus privalumus. Yra pigesnis įrengimas. Galima naudoti aukštesnes vandens temperatūras (anksčiau naudodavo iki 90-70 laipsnių). Dabar, higienos ir ekonomiškumo sumetimais naudojamos temperatūros maks. iki 80-60 laipsnių, o šiaip tai populiarėja 70-55 ar netgi 55/45 laipsniai. Čia yra tik radiatorių dydžio klausimas. Kuo žemesnė vandens temperatūra, tuo turi būti didesni radiatoriai, kad atiduotų tą patį šilumos galingumą.
Taigi, idealiausias variantas - turėti kombinuotą šildymo būdą - ir radiatoriais ir grindimis. Tai paprasta realizuoti - pirmiausia tiekiamas vanduo į žematemperatūrį (55-45 laipsnių) radiatorių, o iš radiatoriaus - į grindinį šildymą. Reguliuoti galima tik radiatoriaus termostatu. Tiesa, tai tinka tik nedidelio ploto patalpoms, nes dėl didesnio hidraulinio pasipriešinimo yra apribotas maksimaliai leistinas grindų žiedo vamzdelio ilgis. Todėl, jei patalpa didesnė, tai galima sumontuoti 2-3 radiatorius ir atitinkamai tiek grindinio šildymo žiedų.
Tada galima pasiekti didžiausio komforto ir padengti didesnius patalpų šilumos nuostolius.

Mano asmeniniu supratimu ir patirtimi, tai geriau daryti centralizuotą vėdinimo sistemą su vienu, bendru rekuperatoriumi ir išvedžioti kansčius ortakius per visą namą.
Reikia išsiaiškinti, ką turima galvoje, sakant "mini rekuperatoriai"? Gal Jūs galvojate, kad tai yra tie, kurie montuojasi į sieną. Tada tokių reikia bent dviejų, kad vienas orą įtrauktų į patalpą, o kitas ištrauktų.
Yra ir kitokie mini rekuperatoriai. Jie didesni, bet viename įrenginyje suderinta ir oro tiekimas ir ištraukimas. Tokie yra brangesni.
Montuojant mini rekuperatorius kiekvienoje patalpoje, visų pirma jų reikės gana daug - į kiekvieną patalpą. Tai bus brangiau, nei centralizuota sistema.
Jeigu kils noras pataupyti, tada nukentės patogumas. Pavyzdžiui, drabužinėje. ten nesunkiai ir nebrangiai galima atvesti vieną lankstų ortakį ir turėti nesusistovėjusį orą bei išvengti visokių nenumatytų drėgmių ir kvapų. Jeigu nevėdinti drabužinės, tai vėliau pajusite, kad bus blogai.
Antras dalykas, mini rekuperatoriai žemesnėje temperatūroje yra linkę užšalti ir jie gali iš viso nebedirbti. Antra, jų efektyvumas staigiai krenta. Trečia, Jūs turite kiekvienoje patalpoje angą per sieną į lauką, galima sakyti, kad beveik atvirą. Tai ir triukšmas ir nepageidaujamas oro kiekis pučiant stipriam vėjui. Žodžiu, bus kebloka reguliuotis reikiamus oro srautus įvairiomis sąlygomis.
Kai yra daug patalpų (o Jūsų atvejis jau yra toks), ekonomiškiau, efektyviau ir geriau yra centralizuota vėdinimo sistema.

Aišku, pageidautina daryti vienodo ilgio kontūrus. Tada paprasčiau bus atiderinti srautus.
Tačiau nebūtinai. Gali būti ir skirtingo ilgio. Tada srautai turėtų būti proporcingai vamzdžių ilgiui. Aišku paklaidos (tiek vamzdžio ilgis, tiek srautas) gali būti iki 10-15 procentų.

Visiškai teisingai. Jūs pats ir atsakėte į savo klausimus.
Tik reikia patikslinti, kad 8 l karšto vandens gali užtekti pirmoms 40-50 sek. (maždaug), o ne kelioms sekundėms. Ir kitas momentas, kad katilas su momentiniu karšto vandens šildytuvu gali užtrukti pradėti ruošti karštą vandenį ne kelias sekundes, o kokias 20-30 sek.
Ypač, kai katilui tą reikia padaryti iš šaltos būsenos (pvz., vasarą, kada stovi šaltas).
Jam reikia prasipūsti savo degimo kamerą apie 10-15 sek., po to užsikurti, susišildyti savo šilumokaičius ir tik tada iš katilo pradės bėgti karštas vanduo. Aišku, dar reikia įvertinti karšto vandens vamzdžio ilgį nuo katilo iki karšto vandens čiaupo.

Paprastai blogą kvapą sukelia tam tikros bakterijos. Jos gyvena ir dauginasi vandens minkštinimo įrenginiuose ir ne tik. Žymiai labiau linkę į blogą kvapą emaliuoti vandens šildytuvai, kuriuose yra įrengti tirpstantys anodiniai strypai. Pagal normas, tokie tirpstantys anodai turi būti visuose emaliuotuose vandens šildytuvuose. Anodų paskirtis - saugoti vandens šildytuvo talpą nuo korozijos. Anodas, būdamas aktyvesnis elektrocheminiu požiūriu už plieninę vandens šildytuvo sienelę, pats aktyviai reaguoja (tuo pačiu ir tirpsta, susidėvi), taip apsaugodamas sieneles nuo korozijos.
Dėvėdamasis (tirpdamas) anodas tampa porėtas, korytas. Todėl jame labai geros sąlygos kauptis ir daugintis blogą kvapą sukeliančioms bakterijoms. Taip pat tos bakterijos kaupiasi ir ant sienelių esančiose nuovirose. Taigi, jų atsikratyti yra gana sunku.
Tokiu būdu, arba reikia pašalinti tirpstantį anodą, taip, gal būt, prarandant vandens šildytuvo garantiją, arba reikia pereiti prie nerūdijančio plieno karšto vandens šildytuvų, kuriuose nėra tirpstančių anodų.
Pirmuoju atveju, emaliuotą šildytuvą reikia gerai išdezinfekuoti kalio permanganato (arba analogiškos paskirties preparatais) ir po to gerai išskalauti. Aišku, tai nepanaikina bakterijų kaupimosi priežasčių - tam reikia dar ir visiškai pašalinti susikaupusias nuoviras.
Viena iš išeičių - emaliuotame vandens šildytuve susimontuoti netirpstantį anodą. Toks anodas reikalauja nedidelės elektros srovės krūviui sudaryti, todėl jam būtinas elektros prijungimas. Tačiau jo paviršius yra kietas ir lygus, taigi, panaikinama viena iš blogo kvapo priežasčių.
Reikėtų pasidomėti, kas apsiimtų dezinfekuoti blogą kvapą skleidžiantį vandens šildytuvą. Taip pat jo vidaus paviršių reikėtų gerai išvalyti nuo kalkinių nuosėdų ir panaikinti tirpstantį anodą. Neatlikus visų priemonių, blogas kvapas greitai vėl atsinaujins.
Kadangi blogą kvapą sukelia negyvos, pūvančios bakterijos, tai vandens šildytuvo iškaitinimas aukštoje temperatūroje taip pat nepadeda.
Rekomenduojama įsirengti naują vandens šildytuvą, geriausia nerūdijančio plieno, be tirpstančių anodų.