UAB Gilius ir Ko ekspertų komentarai

Norint pasiekti komforto ir ekonomiškumo, reikia valdyti/riboti katilo vandens temperatūrą centralizuotai ir kiekvienos patalpos vidaus oro temperatūrą.
Pirmiausia, prie katilo reikia prijungto lauko oro temperatūros daviklį, kad katilas galėtų automatiškai keisti tiekiamo vandens į šildymo sistemą temperatūrą pagal tam tikrą nustatytą šildymo kreivę. Vandens temperatūros didinimas ir mažinimas, priklausomai nuo lauko temperatūros, yra reikalingas, norint išlaikyti vienodą patalpų oro temperatūrą.
Tačiau kiekvienos patalpos vidaus oro temperatūrą veikia daug įvairiausių veiksnių, pradedant išoriniais (pučia vėjas, ar ne, šviečia saulė, ar ne), baigiant vidiniais - žmonių skaičiaus kitimas, kitų vidinių šilumos šaltinių išskiriama šiluma (elektros prietaisai, židiniai ir pan.), taip pat skirtingas kiekvienos patalpos šildymo prietaiso (šildomų grindų) ir jos šilumos nuostolių santykis.
Todėl kiekvienoje patalpoje turi būti po patalpos temperatūros termostatą, kuris turi valdyti tos patalpos šildymo žiedus iš kolektoriaus. Tam reguliuojamame kolektoriuje reikia elektroterminių pavarų.
Patalpos termostatai gali būti programuojami arba ne, laidiniai arba radiobanginiai.
Paprastai namuose, kuriuose nuolatos būna žmonės (maži vaikai ir juos prižiūrintys asmenys), nereikėtų kaitalioti temperatūros (dieninė, naktinė ir kt.). Gerai izoliuotuose namuose patalpų temperatūra krinta labai lėtai, todėl sutaupymo efekto nepasiekiama.
Kadangi patalpų termostatų reikia santykinai daug (tiek, kiek yra patalpų, išskyrus kokius nors sandėliukus, katilines, garažus ir pan.), tai idealiausias pasirinkimas - elektroniniai neprogramuojami pagal laiką termostatai su ekranėliu, rodančiu temperatūrą. Geriausia yra laidiniai termostatai, jeigu yra numatyti ir pakloti po apdaila laidai į kolektorių, nes ir taip namuose yra daug visokios elektromagnetinės spinduliuotės (wi-fi ir kt.). Jeigu laidų nėra, tada galima naudoti radiobanginius termostatus.
Priklausomai nuo šeimininkų įpročių ir kompiuterinio išprusimo, galima katilą aprūpinti Wi-fi valdikliu, kad būtų galima katilą valdyti ir matyti temperatūras bei darbo režimus per internetą iš bet kokio mobilaus įrenginio (telefono, planšetės ir pan.).
Nėra labai verta prie katilo prijungti programuojamą patalpos termostatą, nes jis valdys katilą tik pagal to vietos, kurioje yra, temperatūrą. Vadinasi, kitose patalpose temperatūra gali skirtis nuos nustatytos. Žymiai tiksliau tą funkciją atlieka kiekvienos patalpos termostatai.
Atskirais atvejais, kai katilas yra tolimoje ir nepatogioje namo vietoje (rūsyje, garaže, ūkiniame pastate ir kt.), galima prisijungti distancinį katilo valdiklį. Tada katilą galima valdyti ir matyti jo parametrus iš bet kurios patogios vietos, neinat prie pačio katilo.

Galbūt tai galėtų būti užkalkėjęs katilo šilumokaitis? Bet kokiu atveju, rekomenduoju išsikviesti katilo serviso tarnybą.

Pagal Švedijoje atliktus bandymus su dujų generaciniais katilais buvo nustatyta, kad vidutinis sezoninis naudingumo koeficientas katilui be akumuliacinės talpos buvo apie 50 procentų, o su akumuliacine talpa - apie 80 procentų.
Kurioje vietoje Jūs klystate?
Akumuliacinės talpos dydis, priklausomai nuo šildymo sistemos poreikio ir katilo galios turi būti parinktas toks, kad vienos katilo įkrovos pakaktų pilnai į krauti akumuliacinę talpą. Žinoma, įvertinant kintantį šildymo poreikį, esant šiltesnei lauko oro temperatūrai, reikėtų įkrauti nepilną katilo įkrovą.
Tokiu būdu, visiškai sudegus katilo įkrovai, nebeliks malkų ir, atitinkamai, blogo jų degimo. Taip, teisingai, kiekvieną kartą katilą reikės užkurti iš naujo. Bet tai nėra didelė problema. katilas turės būti kuriamas šiek tiek anksčiau, nei bus visiškai atvėsinta akumuliacinė talpa, todėl katilas šaltoje starto būsenoje dirbs gana trumpai. Atkreipkite dėmesį į švedų patirtį.

Būtent viskas (daug kas) ir priklauso nuo to, ar ten bus gyvenama nuolatos.
Jeigu ne nuolatos, tai nėra jokių reikalavimų namo energetinei klasei, t. y. jo atitvarų apšiltinimui ir šildymo būdui.
Jeigu žadate, kad tai bus nuolatinio gyvenimo namas, tai jau jam reikės, kad atitiktų kažkokią energetinę klasę (A ar A+, priklausomai nuo statybos leidimo datos, metų).
Dėl patogumo ir pigumo, be to, turint galvoje, kad gal būt namas bus naudojamas ne nuolat, tai optimaliausias šildymo būdas būtų su oras-oras šilumos siurbliu.
Turbūt viduje bus kelios patalpos su pertvaromis, tai reikės multi split sistemos. tai reiškia, kad prie vieno išorės (lauko) bloko bus prijungiami keli vidaus blokai. Vonios patalpą galima šildyti ir elektra. Reikia pasirūpinti, kad lauko bloko žemiausia darbo temperatūra šildymo režimu būtų iki -25 ar net iki -28 (-30) laipsnių. Tas pats šilumos siurblys vasaros metu galėtų ir vėsinti.

Nė viename iš galiojančių STR nėra nurodymo, kad mechaninė vėdinimo sistema yra privaloma A, A+, A++ energetinio efektyvumo klasės pastatams.
Yra kalbama tik su išlygomis: "Jei pastate (jo dalyje) įrengta mechaninio vėdinimo su rekuperacija sistema, ..."
Vadinasi, tokia sistema nėra privaloma. Teoriškai.
Kitas klausimas, kad norėdami gauti pastato tam tikrą A ir didesnę klasę, Jūs turite užtikrinti tam tikrus atitvarų šiluminės varžos dydžius ir tam tikrą pastato sandarumą.
Su natūralia vėdinimo sistema tą galima užtikrinti tik šiltuoju metų laiku. Šaltuoju metų laiku aš nežinau, kaip užtikrinti prieštaraujančius energijos taupymo ir vėdinimo reikalavimus be vėdinimo sistemos su rekuperacija.
Taigi, teoriškai lyg ir nereikalaujama, bet praktiškai be to apsieiti yra labai sunku arba net neįmanoma.
Galiojantis STR 2.01.02:2016 „Pastatų energinio naudingumo projektavimas ir sertifikavimas“. Pažiūrėkite jo VI skyriaus 14 ir 15-ą punktus bei 1 lentelę "Reikalavimai E, D, C, B, A, A+ ir A++ energinio naudingumo klasės pastatams (jų dalims).

Teoriškai šildymas šilumos siurbliu eksploatacijoje yra pigesnis už šildymą dujomis.
Tačiau tai galioja tam tikromis sąlygomis. Tiekiamo į šildymo sistemą vandens temperatūra neturėtų viršyti 35 laipsnių. O tai gali būti tik tokiu atveju, kai yra grindų šildymas.
Jūsų gi konkrečiu atveju 2/3 yra šildymas radiatoriais. Tai reiškia aukštesnę šildymo vandens temperatūrą. Nors ir po renovacijos, abejoju ar maksimali šildymo sistemos temperatūra bus žemesnė kaip 50 laipsnių.
Tokiu atveju šilumos siurblio transformacijos koeficientas (COP) bus žemesnis, vadinasi bus daugiau naudojama elektros ir šiluma kainuos brangiau.
Geriausiu atveju eksploatacinės išlaidos galėtų susilyginti. Tačiau, norint pasakyti tiksliau, reikėtų žinoti gerokai daugiau informacijos apie Jūsų namo konstruktyvą, šildymo sistemą ir numatomą šiltinimą (renovaciją).
Šilumos siurblys oras-vanduo turi vieną trūkumą, kad, esant žemai lauko oro temperatūrai, jo šildymo galia mažėja, taip pat gali mažėti ir aukščiausia tiekiamo vandens temperatūra. Dujinio katilo atveju, jo tiekiamo į šildymo sistemą vandens temperatūra nepriklauso, ji be problemų gali būti gana aukšta (esant poreikiui iki 80-90 laipsnių). Aukštesnė vandens temperatūra leidžia žymiai lengviau išspręst vonios radiatorių (gyvatukų) šildymo klausimus. Su šilumos siurbliais tai tampa tam tikru kompromisu arba net problema.

Šiaip, pakankamas galios rezervas būtų ir su 16 kW katilu.
Jūs turbūt orientuojatės ir yra svarbu malkų įkrovos dydis, kad reikėtų kuo rečiau krauti katilo įkrovą.
Rekomenduoju verčiau ieškoti 16 kW lietuviško katilo su kuo didesniu įkrovos tūriu.
Dėl įvairių eksploatacinių niuansų nerekomenduočiau "žvakės" tipo katilo. geriau rinktis tradicinės konstrukcijos katilą. Priklausomai nuo turimų lėšų kiekio, geriausia būtų dujų generacinis malkinis katilas.
Didesnė katilo galia (žinoma sveiko proto ribose - jūsų atveju iki 20-23 kW) katilo ilgaamžiškumo nemažina. Žinoma, katilas turi būti prijungtas prie sistemos teisingai, t. y. turi būti maišymo vožtuvas (geriau ketureigis) ir įrengtas katilo grįžtančio vandens temperatūros pakėlimo įrenginys (nebūtinai Laddomat tipo, yra ir kitų, pigesnių variantų - tik pamaišymo siurbliukas su termostatu arba siurbliukas su termostatiniu ventiliu). Reikia žinoti, kad didėjant katilo galiai, didėja ir katilo užvirimo pavojus, gali tekti pagalvoti apie akumuliacinę talpą. Tačiau tai gerokai užbrangina katilinę ir jūsų atveju turbūt nelabai apsimoka.
Idealiausias variantas - 16 kW galios katilas (pageidautina dujų generacinis) su kuo didesne įkrovos talpa.

Dujinio katilo pardavėjas privalo pateikti katilo instrukciją lietuvių kalba ir CE atitikties deklaraciją.
Šiuo metu dujinius katilus pridavinėti energetikos valstybinei inspekcijai privalo juridiniai asmenys.
Likusius reikalingus dokumentus (katilo pasą, katilo darbo režimines korteles, numeraciją, schemą ir pan.), po paleidimo-derinimo darbų atlikimo, privalo pateikti paleidėjai-derintojai, kuriuos tiems darbams turi papildomai nusamdyti katilo naudotojas/savininkas.

Termostatiniams ventiliams yra labai svarbi vandens tekėjimo kryptis.
Jeigu vanduo teka priešinga kryptimi, nei nurodyta (pagal reikalavimus vanduo turi tekėti į reguliuojantį ventilio konusą), tada ventilio konusas yra patraukiamas jo užsidarymo kryptimi ir yra daužomas į konuso lizdą.
Gali būti, kad termostatinis ventilis sumontuotas radiatoriaus grįžtamo vandens vamzdyje arba ventilis sumontuotas gerai - tiekiamo vandens vamzdyje, bet yra sumaišyti vamzdžių prijungimai - t. y. į tiekiamo vandens vamzdį prijungtas grįžtančio vandens vamzdis.

Priklausomai nuo namo energetinės klasės ir nuo buto padėties name, maksimalus poreikis šildymui gali siekti nuo 2,4 iki 5,6 kW galios, kai lauke yra apie -22 - -23 laipsnius šalčio. Rekomenduojame dujinius kondensacinius katilus Radiant. Pagrindinis katilo šilumokaitis nerūdijančio plieno, suvyniotas iš vientiso ner. pl. vamzdžio ritės. Vamzdžio viduje yra plonesnis ner. pl. vamzdelis karšto vandens šildymui. Visi vamzdžių prijungimai yra šilumokaičio išorėje. Taigi, nebelieka galimybės atsirasti nesandarumų šilumokaičio viduje.
Vientiso vamzdžio šilumokaičiai turi privalumus prieš kolektorinius (sujungtos kelios vamzdžių spiralės šilumokaičio viduje) tokius, kad:
gerokai sandaresnis, mažiau jautrus galimam katilo vandens perkaitimui, pakanka gerokai žemesnės katilo temperatūros karšto vandens paruošimui ir pan.
Naujos kartos dujinis vožtuvas leidžia pasiekti plačias degiklio galios moduliavimo ribas (iki 1:9). Tai reiškia, kad katilas efektyviai ir be problemų gali dirbti mažoje šildymo sistemoje (katilo minimali galia siekia 2,5-3,5 kW). Maksimali katilų galia siekia 24, 27 ir 34 kW.
Siūlomi pakabinamų katilų modeliai turi papildomai įmontuotą 8 arba 20 l nerūdijančio plieno karšto vandens šildytuvą. Patentuota dviejų šilumokaičių "DualTech" sistema leidžia iš mažo tūrio šilumokaičio gauti didelį karšto vandens kiekį, pilnai panaudojant visą katilo galią plačiame temperatūrų diapazone.
Dviejų šilumokaičių sistema reiškia, kad pirmasis karšto vandens šilumokaitis yra pagrindiniame katilo šilumokaityje esantis "vamzdis vamzdyje", o antrasis yra spiralė tūriniame karšto vandens šildytuve. Jie sujungti nuosekliai, t. y. vienas paskui kitą.
Pirminis karšto vandens pašildymas vyksta pagrindiniame katilo šilumokaityje žemesnėse temperatūrose. Todėl karšto vandens ruošimo metu katilas dirba dalinės kondensacijos režimu, taip sutaupydamas nemažą dalį dujų. Galutinis karšto vandens pašildymas iki užduotos temperatūros vyksta tūriniame karšto vandens šildytuve.
Dėl bendro didelio abiejų šilumokaičių paviršiaus ploto panaudojama visa katilo galia.
Todėl pakanka mažesnės talpos tūrinio vandens šildytuvo dideliam karšto vandens kiekiui. Užtikrinamas ilgalaikis pratekančio karšto vandens srautas vienam čiaupui. Mažesnė šildytuvo talpa taip pat padeda taupyti dujas, nes išnaudojus jame sukauptą karšto vandens atsargą, iš naujo jį sušildyti reikia mažiau dujų. Taip pat per mažesnį išorinio paviršiaus plotą yra mažesni šilumos nuostoliai.
Jums reikėtų ir užtektų 24 kW galios modelio.
Modelis su 8 l talpos tūriniu karšto vandens šildytuvu patenkins tik pačius mažiausius poreikis. Šito modelio užteks daugiausiai tik vienam čiaupui vienu metu. Galima trumpam (vienai-kitai minutei) atsukti ir kitą čiaupą. Vandens temperatūra nepasikeis.
Šis modelis skirtas daugiau karšto vandens temperatūros komfortui. Nepriklausomai nuo čiaupo atsukimo dydžio, šis katilas duos pastovią karšto vandens temperatūrą - ji nesvyruos.
Modelis su 20 l talpos tūriniu karšto vandens šildytuvu jau leidžia ilgesnį laiką laikyti atsuktą antrą karšto vandens čiaupą. Praktiškai tai reiškia, kad vienam žmogui stovint po dušu, galima dar išplauti kelias lėkštes.
Radiant katilų modeliai R2KA 24/8 ir R2KA 24/20.
Didesnės galios modelis R2KA 28/20 užtikrins didesnį momentinį karšto vandens srautą.
Dujų sąnaudos šildymui ir karštam vandeniui dėl to nepadidės.

Problema gali būti dingusiame iš indo ore.
Juk inde membrana dalina indo tūrį į dvi dalis - vienoje šildymo sistemos vanduo, kitoje - oras.
Ta oro pagalvė, susispausdama ir išsiplėsdama, kompensuoja vandens tūrio padidėjimą/sumažėjimą dėl temperatūros. Didelis vandens slėgio pokytis dėl temperatūros signalizuoja, kad nebėra oro pagalvės, kuri galėtų kompensuoti vandens tūrio pasikeitimą.
Tai nėra nieko stebėtino. Membrana yra iš gumos, per kurią oras iš lėto persisunkia į vandenį. Periodiškai, maždaug kas pusę ar vienerius metus turi būti patikrinamas indo oro dalies slėgis. Tam indas turi būti atjungtas nuo šildymo sistemos, kad vandens slėgis neiškreiptų indo kitoje pusėje membranos esančio oro slėgio.
Taip vadinamas išankstinio įpūtimo slėgis (priešslėgis) turėtų būti apie 0,3-0,5 bar mažesnis už norimą palaikyti darbinį sistemos slėgį.
Tai reikalinga tam, kad vandens slėgis, būdamas didesnis už oro išankstinio įpūtimo slėgį, paspaustų per membraną tą oro kamerą. Tiek, kol slėgiai susilygins. Tai reikalinga tam, kad, atvėsus vandeniui ir jam susitraukus, indo vandens pusėje dar būtų vietos, kur būtų galima kompensuoti vandens tūrio sumažėjimą. Kitaip, pasiekus tam tikrą slėgį, kai visą indo tūrį bus užėmusi oro dalis ir nebegalės daugiau kompensuoti vandens tūrio sumažėjimo, vandens slėgis staigia ir smarkiai kris. Tai signalizuotų, kad oro išankstinio įpūtimo slėgis yra per didelis, palyginus su darbiniu vandens sistemos slėgiu.
Taigi, atsijunkite indą ir pripūskite oro iki reikiamo slėgio.

Priklausomai nuo namo energetinės klasės, maksimalus poreikis šildymui gali siekti nuo 2,4 iki 3,6 kW galios, kai lauke yra apie -22 - -23 laipsnius šalčio.
Rekomenduojame dujinius kondensacinius katilus Radiant.
Pagrindinis katilo šilumokaitis nerūdijančio plieno, suvyniotas iš vientiso ner. pl. vamzdžio ritės. Vamzdžio viduje yra plonesnis ner. pl. vamzdelis karšto vandens šildymui.
Visi vamzdžių prijungimai yra šilumokaičio išorėje. Taigi, nebelieka galimybės atsirasti nesandarumų šilumokaičio viduje.
Vientiso vamzdžio šilumokaičiai turi privalumus prieš kolektorinius (sujungtos kelios vamzdžių spiralės šilumokaičio viduje) tokius, kad:
gerokai sandaresnis, mažiau jautrus galimam katilo vandens perkaitimui, pakanka gerokai žemesnės katilo temperatūros karšto vandens paruošimui ir pan.
Naujos kartos dujinis vožtuvas leidžia pasiekti plačias degiklio galios moduliavimo ribas (iki 1:9). Tai reiškia, kad katilas efektyviai ir be problemų gali dirbti mažoje šildymo sistemoje (katilo minimali galia siekia 2,5-3,5 kW). Maksimali katilų galia siekia 24, 27 ir 34 kW.
Siūlomi pakabinamų katilų modeliai turi papildomai įmontuotą 8 arba 20 l nerūdijančio plieno karšto vandens šildytuvą. Patentuota dviejų šilumokaičių "DualTech" sistema leidžia iš mažo tūrio šilumokaičio gauti didelį karšto vandens kiekį, pilnai panaudojant visą katilo galią plačiame temperatūrų diapazone.
Dviejų šilumokaičių sistema reiškia, kad pirmasis karšto vandens šilumokaitis yra pagrindiniame katilo šilumokaityje esantis "vamzdis vamzdyje", o antrasis yra spiralė tūriniame karšto vandens šildytuve. Jie sujungti nuosekliai, t. y. vienas paskui kitą.
Pirminis karšto vandens pašildymas vyksta pagrindiniame katilo šilumokaityje žemesnėse temperatūrose. Todėl karšto vandens ruošimo metu katilas dirba dalinės kondensacijos režimu, taip sutaupydamas nemažą dalį dujų. Galutinis karšto vandens pašildymas iki užduotos temperatūros vyksta tūriniame karšto vandens šildytuve.
Dėl bendro didelio abiejų šilumokaičių paviršiaus ploto panaudojama visa katilo galia.
Todėl pakanka mažesnės talpos tūrinio vandens šildytuvo dideliam karšto vandens kiekiui. Užtikrinamas ilgalaikis pratekančio karšto vandens srautas vienam čiaupui. Mažesnė šildytuvo talpa taip pat padeda taupyti dujas, nes išnaudojus jame sukauptą karšto vandens atsargą, iš naujo jį sušildyti reikia mažiau dujų. Taip pat per mažesnį išorinio paviršiaus plotą yra mažesni šilumos nuostoliai.
Jums reikėtų ir užtektų 24 kW galios modelio.
Modelis su 8 l talpos tūriniu karšto vandens šildytuvu patenkins tik pačius mažiausius poreikis. Šito modelio užteks daugiausiai tik vienam čiaupui vienu metu. Galima trumpam (vienai-kitai minutei) atsukti ir kitą čiaupą. Vandens temperatūra nepasikeis.
Šis modelis skirtas daugiau karšto vandens temperatūros komfortui. Nepriklausomai nuo čiaupo atsukimo dydžio, šis katilas duos pastovią karšto vandens temperatūrą - ji nesvyruos.
Modelis su 20 l talpos tūriniu karšto vandens šildytuvu jau leidžia ilgesnį laiką laikyti atsuktą antrą karšto vandens čiaupą. Praktiškai tai reiškia, kad vienam žmogui stovint po dušu, galima dar išplauti kelias lėkštes.
Radiant katilų modeliai R2KA 24/8 ir R2KA 24/20.
Didesnės galios modelis R2KA 28/20 užtikrins didesnį momentinį karšto vandens srautą.
Dujų sąnaudos šildymui ir karštam vandeniui dėl to nepadidės.

Logiškiausias ir ekonomiškiausias A klasės šildymo būdas būtų arba dujiniu kondensaciniu katilu arba oras/vanduo šilumos siurbliu.
Jeigu netoli yra dujos (dujotiekis), tai investicijos dujiniam katilui būtų šiek tiek mažesnės už šilumos siurblį. Atitinkamai išlaidos už elektrą šildymui šilumos siurbliu būtų šiek tiek mažesnės, nei išlaidos už dujas.
Vidutiniškai galima priimti, kad A klasės namui maksimali šildymo galia, esant lauko temperatūrai -22 - -23 laipsniams, būtų apie 30 W/m2. Jūsų namui tai būtų apie 3,9 kW.
Vadinasi Jums užtektų maždaug 6 - 8 kW galios šilumos siurblio. Kadangi prie -22 laipsnių oras-vanduo šilumos siurblio galia sudaro apie pusę jo deklaruojamos galios, tai priėmus 6 kW galios siurblį, šalčiausiomis dienomis (5-10 dienų per metus), bus papildomai naudojami el. šildymo elementai.
6 kW šilumos siurblys be karšto vandens šildytuvo vidutiniškai kainuotų apie 3200 eur, 8 kW - apie 3400 eur.
Kvartalinio dujotiekio atvedimas iki sklypo ribos gali kainuoti apie 800 eur. Dar apie 1000 eur galėtų kainuoti dujotiekis iki katilo. Patį kondensacinį dujinį katilą galima nupirkti iki 1000 eur. Viso - apie 2800 Eur.
Apskaičiuokime metines energijos sąnaudas šildymui ir karštam vandeniui.
Vidutiniškai per šildymo sezoną (apie 200-220 parų) šildymo galia sudarytų apie 0,48 apskaičiuotos maksimalios šildymo galios, t. y. Jūsų atveju būtų apie 1,9 kW.
Taigi, Jums reikėtų per šildymo sezoną apie 9120 kWh šildymui.
Priimkime, kad suvartosite apie 6 m3/mėn. karšto vandens. Name nėra karšto vandens cirkuliacinės sistemos. Karštam vandeniui pašildyti nuo +7 laipsnių iki +42 laipsnių (dT- 35 laipsniai) reikėtų apie 244 kWh/mėn. Per metus būtų apie 2930 kWh.
Viso per metus reikėtų apie 12050 kWh.
Tam Jums reikėtų sunaudoti apie 1296 m3 gamtinių dujų.
Priimame, kad vidutinis eksploatacinis šilumos siurblio oras-vanduo COP gali būti apie 3,0. Tai reiškia, kad minėtam šilumos kiekiui Jums reikėtų sunaudoti apie 3 kartus mažiau elektros. Taigi - 4017 kWh.
Dujos jums kainuotų per metus - apie 553,32 Eur/metus.
Elektra šilumos siurbliui (priimant vientarifį kainos režimą) - apie 453,92 Eur/metus.
Pagal šį teorinį modelį išeitų, kad šilumos siurblys oras-vanduo Jums atsipirktų maždaug per 4-6 metus.
Tačiau reikia įvertinti, kad šilumos siurblio atveju negalima gauti aukštesnių temperatūrų šildymui (labai neekonomiška > 35 laipsniai, klausimas kaip šildyti vonios radiatorių/gyvatuką?), reikia didesnio karšto vandens šildytuvo (dėl didesnio šildymo paviršiaus ploto), yra šiokia tokia rizika sugesti kompresoriui ir pan.
Šių trūkumų neturi dujinis katilas.
Taigi, ką rinktis, paliekame spręsti Jums.

Dujinį katilą galima prijungti įvairiausiais vamzdžiais. Seni geri storasieniai plieniniai vamzdžiai. Jie patys yra pigūs, bet su jais reikia gana daug darbo - pjauti, sriegti, sandarinti pakulomis ir pan. Reikia būtinai dažyti, saugoti nuo korozijos. Laikas nuo laiko perdažyti.
Sujungimai pakulomis gali greitai prarasti sandarumą. Anksčiau tokius vamzdžius virindavo. Dabar nedidelėse sistemose jau niekas nebevirina. Montuotojai jų vengia.
Variniai lituojami vamzdžiai. labai geri, bet dabartiniu metu labai brangūs.
Plieniniai plonasieniai vamzdžiai. Juos jungia presuojamomis jungtimis. Jie gaunasi apie 15 proc. brangiau už daugiasluoksnius vamzdžius.
Labai dažnai naudojami daugiasluoksniai plastikiniai (PEX/AL/PEX). Jie irgi jungiami presuojamomis arba gali būti ir užveržiamomis jungtimis. PEX yra patvaresnis plastikas už PERT.
Taip pat populiarūs taip vadinami virinami PP plastikiniai vamzdžiai. Jų sistema gaunasi pigiausia. Trūkumai - kylant vandens temperatūrai, jų stiprumas greitai krenta. Nerekomenduojama jų naudoti aukštesnėje, kaip 80 laipsnių temperatūroje. Jų sienelės yra labai storos, todėl reikalingas skersmuo yra gerokai didesnis už kitų vamzdžių skersmenis.
Rekomenduoju pasidomėti Henco daugiasluoksniais vamzdžiais PEXc/AL/PEXc. Būtent su raidele c, nusakančia etileno molekulių jungčių susidarymo būdą, toks vamzdis yra geriausias, tiek stiprumo, ilgaamžiškumo, lankstumo ir kt. aspektais.

Šiuo metu pagal ES energetinio efektyvumo reikalavimus galima platinti tik kondensacinius dujinius katilus.
Taip pat šiuo metu statomi būstai pasižymi nedideliais šilumos nuostoliais. Tokiu būdu, šildymui naudojama maksimali katilo galia praranda savo reikšmę.
Paprastai reikia ne tik šildymo, bet ir karšto vandens.
Sprendžiant iš to, kad statote naują namą, tai jis galėtų būti "A" energetinės klasės arba netoli to.
Vadinasi, esant lauke -22 laipsnių, šildymui reikės galios apie 35 W/m2. Tai bendra skaičiuotina galia bus apie 4,4 kW.
Tačiau kitas klausimas yra karšto vandens ruošimas. Dažniausiai tokio dydžio namuose jis ruošiamas tūriniame karšto vandens šildytuve. Siekiant labai nepadidinti šildytuvo talpos, minimali katilo galia, remiantis vokiečių šilumininkais, turėtų būti nuo 18 kW.
Vadinasi, jums reikia vis tiek galvoti apie populiariausius katilus, kurių galia yra 18-25 kW. Nereikėtų bijoti galingesnio katilo, dujų sąnaudos dėl to nepadidės. Kuro sąnaudas apsprendžia pastato šilumos nuostoliai ir karšto vandens poreikis, bet ne katilo galia.
Renkantis dujinį katilą svarbu atkreipti dėmesį į jo degiklio galios moduliavimo diapazoną, t. y. kokia minimalia galia gali dirbti katilas neišsijungdamas.
Paskutinė dujinių kondensacinių katilų karta turi platų savo galios moduliacijos diapazoną - iki 1:9 ar net 1:10.
Tai reiškia, kad minimali katilo galia, kuria jis gali veikti neišsijungdamas yra apie 2,5-3 kW. To pilnai pakanka ir nesukelia katilo darbo problemų, naudojant jį mažų patalpų šildymui.
Daugelyje katilų yra numatytas maksimalios galios apribojimas šildymui (bet ne karštam vandeniui). Tokiu būdu, 24 kW galios katilas gali būti paverčiamas 18, 14, 13, 12 ir mažiau kW šildymo galios katilu, tačiau turėti visus savo 24 kW karšto vandens ruošimui.
Kitas svarbus veiksnys - servisinis katilo aptarnavimas, remontas ir techninis palaikymas.
Juk būtų gerai, jei Kalėdų arba Naujųjų metų vakarą sugedus katilui, būtų galima gauti pagalbą per kelias valandas?
kai kuriems žmonėms gali labai rūpėti katilo dizainas. Bet prie šiuolaikinių dujinių katilų gali nereikėti prieiti ištisus metus. Tai tas dizainas reikalingas tik pirmas kelias dienas.

Gali. Remiantis dujų taisyklių reikalavimais, naujai montuojami katilai praktiškai gali būti tik su oro degimui tiekimu, nepriklausomu nuo patalpos oro. Tai reiškia, kad katilas patalpos oro nenaudoja degimui ir yra atskirtas nuo patalpos oro.
Yra kelios papildomos sąlygos - turi būti langas ir patalpos vėdinimo oro ištraukimo kanalas. Jis reikalingas dėl galimai atsirasiančio dujotiekio vamzdžio sujungimo nesandarumo tam, kad išsivėdintų pratekėjusios dujos.

Visiškai teisingai, gyvatuko temperatūra bus tokia pati, kokia bus grindinio šildymo vandens temperatūra.
Kitas klausimas, kokia tai bus temperatūra ir kokios užtektų pakenčiamai?
Viskas priklauso nuo namo energetinės klasės. Kuo ta klasė žemesnė, tuo vandens temperatūra turėtų būti aukštesnė. Žemesnių energetinių klasių namams maksimali grindų šildymo vandens temperatūra būna iki 50/40 laipsnių arba net iki 55 laipsnių. Tokios temperatūros tikrai užtektų gyvatukui. Esmė ta, kad tokia temperatūra turėtų būti tik, kai lauke būna dideli šalčiai (apie -20 laipsnių). Kai lauke būna apie 0 laipsnių, ta vandens temperatūra būna apie 30-35 laipsnius. Tai irgi yra pakenčiama gyvatuko temperatūra.
Jeigu namo energetinė klasė A ir aukštesnė, tai maksimali grindinio šildymo temperatūra per šalčius gali neviršyti 35 laipsnių, o esant 0 laipsnių lauke - gali siekti apie 25 laipsnius. Tokios temperatūros jau aiškiai nepakanka.
Tokiais atvejais ir yra numatytas elektrinis šildymo elementas. Tokiu atveju turi būti uždarytas tik vienas gyvatuko čiaupas ir galima jungti elektrinį šildymą.
Noras turėti karštesnį gyvatuką nuo šildymo sistemos gali atsieiti labai brangiai, todėl neapsimoka. Tam ir numatomas elektrinis šildymo elementas.
Dėl klausimo vien tik elektrinio gyvatuko naudojimo. Žvelgiant plačiau, šildymas elektra kainuoja 2-4 kartus brangiau, nei šildyti vandeniu bet kokia kita kuro rūšimi.
Taigi, taupant, kol grindų šildymo vandens temperatūros užtenka, galima šildyti nuo šildymo sistemos, o kai ta temperatūra nebetenkina, tik tada įjungti elektrinį šildymą.
Dažniausiai tai įvyksta rudens-pavasario sezonais. karštą vasarą galima beveik apsieiti be šilto gyvatuko, o žiemą galima šildytis nuo šildymo sistemos.
Kodėl vis tik siūlomas kombinuotas variantas? Todėl, kad elektros sąnaudos vis tik yra ženklios. Aišku, tai priklauso nuo savininko pajamų lygio. Todėl ir sprendimų būna įvairių.

Paskutinis Jūsų teiginys dėl skirtingų temperatūrų skirtingose patalpose jau pasako, kad reikės kažko, kas leis tai padaryti.
Paprastai, tai turi būti reguliuojami kolektoriai. Tai reiškia, kad ant kiekvieno iš kolektoriaus išeinančio grindų šildymo žiedo yra termostatiniai ventiliai (įmontuoti kolektoriuje, dėl to jie ir vadinasi reguliuojamieji). Tada galima ant šių ventilių užsukti elektrotermines pavaras. Tos elektroterminės pavaros turi būti valdomos nuo patalpos termostatų.
Tokiu būdu, įvairiose patalpose galima nustatyti skirtingas temperatūras.
Iš katilo galima tik nustatyti ir reguliuoti bendrą visiems žiedams vandens temperatūrą. Toliau oro temperatūra skirtingose patalpose priklausys tik nuo patalpos šildomų grindų galios ir jos šilumos nuostolių santykio. Jeigu taip nebuvo skaičiuota projekte, o padaryta "pagal nuojautą", tai esant vienodai vandens temperatūrai, kiekvienoje patalpoje nusistovės skirtinga oro temperatūra. Tada be mano aukščiau minėto reguliavimo su patalpų termostatais ir elektroterminėmis pavaromis ant kolektorių žiedų, nebus galimybės pareguliuoti patalpų oro temperatūros.

Teoriškai - taip. Tačiau praktiškai - ne.
Čia kaip su tais grybais. Valgyti galima visus, bet kai kuriuos tik kartą.
Automobilinis antifrizas yra etilenglikolio pagrindu. Jis yra nuodingas. Bet kokiame antifrize yra daug visokių priedų - antikorozinių, antiputojimo ir kt. Siūlau atkreipti dėmesį, kad automobilinių antifrizų tarnavimo laikas yra gana trumpas. Juos rekomenduoja keisti kas 2 arba iki kas 5-7 metus. Kuo antifrizas yra geresnis, t. y. kuo rečiau jį reikia keisti, tuo jis yra brangesnis. Natūralu, kad norisi išsisukti kuo pigiau.
Kas atsitinka po kelerių metų. Išsinaudoja aukščiau minėti priedai ir niekas nebestabdo korozijos. Pats etilenglikolis savaime yra labai aktyvus korodantas, t. y. jis skatina koroziją. Rezultatas - susidaro daug korozijos teršalų (dumblas), kurie nusėda įvairiose sistemos vietose, ypač katilų šilumokaičiuose. Dėl ko sienelės perkaista ir sutrūksta.
Taigi, užpylus pigaus antifrizo, po kelių metų gali kainuoti rimtu sistemos remontu ar net pakeitimu nauja.
Dar vienas argumentas - tokius nuodingus skysčius reikia atiduoti į specialias surinkimo vietas. Tas atidavimas kainuoja maždaug tiek, kiek kainavo naujas antifrizas. Tokio antifrizo bet kur išpilti ar išleisti negalima, nes tai labai kenkia aplinkai - žudo visus organizmus ir augaliją.
Yra antifrizai propilenglikolio pagrindu. Jie yra praktiškai nekenksmingi aplinkai, tame tarpe ir žmonėms. Juos galima išleisti į nuotekas, jų grąžinti specialiose priėmimo vietose nereikia.
Palyginus su aukščiau aprašytaisiais, šie antifrizai yra vos ne du kartus brangesni. Tačiau jie yra gerokai mažiau koroziški. Todėl ir juose esančių įvairių priedų užtenka žymiai ilgiau.
Tačiau reikia atminti, kad juos irgi reikia keisti vieną kartą per keturis, kokybiškesnius (brangesnius) -per aštuonis metus. To nepadarius, gresia toks pats liūdnas likimas, kaip aprašyta aukščiau.
Taigi, geriausia naudotis specialiai šildymo sistemoms skirtais antifrizais propilenglikolio pagrindu.

Priklausomai nuo to, kokie šildymo prietaisai numatyti - radiatoriai ar grindinis šildymas, gali būti, kad projektą reikės pakeisti. Bent jau katilinės dalį. Šilumos siurbliams reikia, kad šildymo sistemos temperatūros būtų kuo žemesnės, o malkinio arba granulinio katilo atveju tos temperatūros pilnai gali būti aukštos. Tai susiję su šildymo prietaisų (radiatorių ar grindų) šildymo paviršiumi, t. y. tiesiogiai susiję su radiatorių dydžiu ar vamzdelių šildomose grindyse klojimo tankiu.
Dėl rekuperacinio vėdinimo, tai priklauso, kokios energetinės klasės yra pastatas.
Jeigu B ir žemiau - galima apsieiti be rekuperacinio vėdinimo. Jeigu A ir aukščiau - rekuperacinis vėdinimas yra labai rekomenduojamas. Nėra tokio parašymo, kad rekuperacinis vėdinimas yra privalomas. Tai tiesiog natūraliai išplaukia iš pastato sandarumo ir energijos taupymo reikalavimų.

Pirmiausia Jums reikia turėti namo statybinį projektą. Tada dar turėsite atlikti (Jums patars architektas) namo energetinio naudingumo modeliavimą.
Bet kokiam, net ir pasyviam namui mūsų žiemos sąlygomis reikalingas šildymas.
Vidutiniškai bendrą šildymo galingumą galima apsiskaičiuoti pagal tokius duomenis:
A klasė - apie 30 W/m2, a+ klasė apie 23-27 W/m2, A++ klasė apie 18 W/m2.
Šildymo sistemai jokie reikalavimai nekeliami, bet pagal visą logiką tai turėtų būti žematemperatūrė sistema. Praktiškai tai reiškia grindinį šildymą.
Tačiau šilumos šaltinio kuro rūšis jau smarkiau įtakoja namo energetinę klasę.
Su gamtinėmis dujomis (dujiniu šildymo katilu) taip pat galima pasiekti A+ namo klasę.
Tai apsimoka daryti, jeigu prie Jūsų kvartalo/gatvės/namo, t. y. netoli, prieina dujotiekis.
Kitu atveju lengviau A+ klasę pasiekti su šilumos siurbliu (arba oras/vanduo arba gruntas/vanduo).
Visos kuro rūšys yra galimos (vienos blogiau, kitos geriau), išskyrus, kad praktiškai neįmanoma šildytis elektra (pvz. elektriniais radiatoriais ar elektriniu vandeniniu katilu).
Į visus klausimus atsako energetinis modeliavimas.
Tik, jeigu planuojate šildytis dujomis, tai turite aiškiai pasakyti iš anksto architektui/modeliuotojui. Priešingu atveju atsakymas bus vienas - šilumos siurblys.
Nors galima naudoti ir centralizuotai tiekiamą miesto šilumą (jeigu tokia prieinama).

Labai paprastam klausimui kartais reikia labai sudėtingo atsakymo. Kaip žinia, radiatoriaus šiluminė galia priklauso nuo jo temperatūros. Pagal senus sovietinius standartus standartinė radiatorių galia būdavo nustatoma, esant gana aukštoms vandens temperatūroms 105/70 ir 18 laipsnių patalpos.
Dabar jau naudojamos ženkliai žemesnės šildymo vandens temperatūros, o patalpos temperatūros - aukštesnės - 20 arba 22 laipsniai. Be to, ketiniai (špižiniai) radiatoriai būdavo kelių modelių ir dar būdavo su įstrižomis plokštelėmis arba be jų.
Taigi, norint atsakyti, kokia ketinio radiatoriaus sekcijos šiluminė galia, reikia žinoti Jūsų projektinę šildymo sistemos vandens temperatūrą, patalpos temperatūrą ir radiatoriaus modelį. Tada galima apskaičiuoti sekcijos šiluminę galią.

Pagal Jūsų aprašytus požymius atrodo, kad nebeveikia išsiplėtimo indas (jeigu jis yra katile). Jeigu yra jau esantis indas, tai gal užtektų atstatyti išankstinio įpūtimo slėgį virš membranos, kad indas vėl pradėtų veikti. Žinoma, su sąlyga, kad membrana yra sveika.
Jeigu indo visai nėra, tai reikia į šildymo sistemą įmontuoti išsiplėtimo indą. Indo dydis priklauso nuo sistemos dydžio/vandens talpos. Paprastai montuojamas 25 ar 35 l dydžio išsiplėtimo indas.
Išsiplėtimo indas jungiamas kuo arčiau katilo į grįžtančio srauto vamzdį. Jeigu grįžtančio srauto vamzdyje yra cirkuliacinis siurblys, tai indo prijungimo vieta turi būti prieš siurblį, t. y. iš siurblio įsiurbimo pusės.
Tam, kad būtų patogiau išsiplėtimo indą aptarnauti, pageidautina prieš indą įmontuoti automatinio atjungimo vožtuvą. Tai leidžia atjungti indą nuo sistemos, neišleidžiant vandens. Norint pamatuoti ir nustatyti indo teisingą išankstinio įpūtimo slėgį, indą būtina atjungti nuo sistemos.
Išankstinio įpūtimo slėgis turi būti apie 0,5-0,6 bar žemesnis už sistemos darbo slėgį.
Kitaip tariant, jeigu sistemoje laikomas apie 1,5 bar slėgis, tai indo išankstinio įpūtimo slėgis turi būti apie 1,0 bar.

Akumuliacinę talpą naudoti vien tik su dujiniu kondensaciniu katilu, yra, netgi, žalinga.
Akumuliacinės talpos paskirtis - sukaupti reikiamą šilumos kiekį, paskui kurį laiką jį atiduodant šildymo sistemai, kai neveikia katilas. Antra paskirtis - sugerti ir išlyginti katilo galingumo svyravimus, leidžiant katilui dirbti nominalia galia su aukščiausiu naudingumo koeficientu.
Visa tai galioja kieto kuro katilams, ypač angliniams arba malkiniams.
Šiuolaikiniai dujiniai kondensaciniai katilai pasižymi plačiu savo galios moduliavimo (t. y. keitimo) diapazonu. Be to jie savo galią gali keisti gana greitai, taip tiksliai prisitaikydami prie kintančių sistemos poreikių. Šie katilai turi gana daug apsaugų, kurios neleidžia katilui perkaisti, taip pat ir nuo kitų pavojų.
Taigi, dujinis katilas šildydamas akumuliacinę talpą, dirbs visu savo galingumu. Tai, priešingai, nei kieto kuro katilams, nereiškia aukščiausio naudingumo koeficiento.
Kieto kuro katilas, dirbdamas mažesniu galingumu, nei maksimalus, tai darys su gerokai mažesniu naudingumo koeficientu dėl blogesnio kieto kuro sudegimo.
Dujiniai katilai, ypač kondensaciniai, aukščiausią naudingumo koeficientą pasiekia, dirbdami apie 30 proc. savo maksimalios galios. Tai įvyksta dėl to, kad dujų sudegimo koeficientas nesikeičia/neblogėja, o degimo produktų temperatūra mažėja. Vadinasi ir katilo šilumos nuostoliai taip pat mažėja.
Dar vienas klausimas yra akumuliacinės talpos sukaupiamas šilumos kiekis, kuris priklauso nuo vandens temperatūros.
Dujiniai kondensaciniai katilai kaip tik naudingiau dirba, kai vandens temperatūra yra žemesnė. Jeigu mes katile ir sistemoje laikysime apie 35-40 laipsnių vandens temperatūrą, tai panaudodami tokią pačią temperatūrą akumuliacinėje talpoje, sukauptą šilumą panaudosime labai trumpai. Jeigu akumuliacinėje talpoje kaupsime aukštą temperatūrą, tai dujinis kondensacinis katilas dirbs gana neoptimaliu režimu/naudingumu. Be to prisidės ir didesni akumuliacinės talpos šilumos nuostoliai.
Kieto kuro atveju tuos nuostolius atperka ženklus naudingumo padidėjimas - pvz., nuo 50 procentų iki 80 procentų (malkinio dujų generacinio katilo atveju).

Radiatorių dydį nulemia patalpos šilumos nuostoliai ir vandens temperatūra.
Kuo mažesnė vandens temperatūra, tuo didesnis turi būti radiatorius, norint gauti tą pačią šilumos galią.
Pirmiausia reikia patikslinti patalpų šilumos nuostolius.
Aišku, jeigu senas namas ir neapšiltintas, tai vidutiniškai reikėdavo apie 100 W/m2.
Tačiau Jūs rašote, kad namas neblogai apšiltintas. Jūsų atveju šilumos nuostoliai galėtų būti vidutiniškai apie 60 W/m2, ar mažiau.
Atkreipiu dėmesį, kad minėti skaičiai yra vidutiniški visam namui, t. y. viso namo nuostolių vidurkis. Kiekvienai konkrečiai patalpai tie nuostoliai gali būti didesni ar mažesni už vidurkį, priklausomai nuo atitvarų. Tai reiškia, kad, jeigu yra ne viena, o kelios lauko sienos (kampinis kambarys), arba patalpa virš nešiltinto rūsio ar ant grunto be šilumos izoliacijos ar turi didelius vitrininius langus iki grindų, tai tokiais atvejais tų W/m2 bus daugiau, nei vidurkis.
Jūsų paminėtam kambariui yra du langai, vadinasi jis yra kampinis, su dviem lauko sienom. Tada jam gal būt reikėtų priimti apie 70 W/m2. Tokiu atveju bendras šildymo galingumas sudarytų apie 850-860 W. Šį galingumą reikėtų išdalinti dviem radiatoriams - po kiekvienu langu, kad nuo langų neplūstų šaltas oras nuo lango.
Paprastai standartinis radiatorių galingumas yra pateikiamas prie 75/65/20 laipsnių. Esant vandens temperatūroms 55/45, radiatoriai turėtų būti parenkami apie 1,96 karto didesni (galingesni), kad atiduotų reikiamą šildymo galią.
Žinant, kad numatote įsimontuoti kondensacinį katilą, kuriam kuo žemesnė vandens temperatūra, tuo geriau, tuo daugiau būna kondensacijos ir tuo daugiau sutaupoma dujų, tai aš rekomenduočiau Jums rinktis radiatorius vandens temperatūroms 55/45.
Radiatoriai nesigaus tokie dideli, kaip gali pasirodyti, nes namas jau apšiltintas ir jo šilumos nuostoliai sumažinti vos ne dvigubai.
Reikėtų orientuotis į plonesnius radiatorius (pvz.: 11 tipo), tam kad jie būtų platesni. Idealiu atveju reikia orientuotis, kad radiatoriaus plotis padengtų >75 proc. lango pločio. Tai visiškai neleidžia vėsiam orui nuo lango stiklo patekti į patalpą.