UAB Gilius ir Ko ekspertų komentarai

Nepakankamai pateikėte informacijos, kad butų galima aiškiau įsivaizduoti Jūsų katilinės šildymo schemą. Neaišku, ar yra siurbliukas ar siurbliukai ir kaip viskas sujungta. Paprastai, kai yra du atskiri siurbliukai - vienas šildymo sistemai, kitas karšto vandens šildytuvo šildymui, tai tokiais atvejais reikia sumontuoti atbulinį vožtuvą (dažniausiai plunksninį) į šildymo sistemos grįžtamojo vandens vamzdį prieš grįžtamojo vandens vamzdžio iš tūrinio karšto vandens šildytuvo įsijungimą į grįžtamąjį katilo vamzdį (žiūrint vandens tekėjimo kryptimi).
Kitais žodžiais tariant atkirsti šildymo sistemą, kad vanduo, grįžęs iš vandens šildytuvo galėtų tekėti tik į katilą ir negalėtų tekėti į šildymo sistemą jos grįžtamojo vandens vamzdžiu. Greičiausiai todėl ir šyla Jūsų radiatoriai įjungus boilerį. Jeigu jūsų schema yra kitokia, tai ir priežastys gali būti kitos.

Viskas priklauso nuo lėšų kiekio, kurį galima skirti šildymo sistemos įrengimui.
Pats komfortiškiausias, bet brangiausias variantas Jūsų rąstiniam nameliui - šilumos siurblys oras-vanduo 5-7 kW galios su rezerviniais 6 kW galios elektriniais šildymo elementais ir grindiniu šildymu.
Šiek tiek pigesnis variantas - vietoj grindinio šildymo įsirengti radiatorinio šildymo sistemą. Tik reikia atkreipti dėmesį, kad sistema būtų kaip galima labiau žematemperatūrė. Todėl radiatorių dydis (galia) turėtų būti iki 4 kartų didesnis už standartiškai parenkamų, esant vandens temperatūroms 80/60 laipsnių. reikia siekti, kad vandens temperatūra neviršytų 55/45 laipsnių.
Sekantis variantas iš komfortiškesnių - granulinis katilas. Su juo galima derinti tiek grindinio šildymo, tiek radiatorinio šildymo sistemas. Šiuo atveju, radiatoriai gali būti mažesni (80/60 laipsnių).
Tolimesni variantai gerokai pablogina komfortą, bet yra pigesni - tai malkomis arba granulėmis kūrenama krosnelė (gal būt su karšto oro paskirstymo ventiliatorine/ortakine sistema). Taip pat šilumos siurblys oras/oras (kitaip tariant kondicionieriai su šildymo funkcija) su vidiniu blokų skaičiumi, priklausomai nuo norimų patogiai šildyti patalpų skaičiaus. Tačiau šie variantai šildo gana netolygiai (ne tik temperatūros pasiskirstymas patalpų ribose, bet ir nemaži temperatūrų svyravimai), taip pat išsausina orą, kas sukelia kvėpavimo ligas.

Pagal šiuo metu galiojančias normas, dujinis katilas turi būti kondensacinis ir su priverstiniu degimo produktų šalinimu. Praktiškai, tai būtų 18-25 kW galios pakabinamas dujinis kondensacinis katilas šildymui su galimybe prijungti tūrinį karšto vandens šildytuvą (Jūsų atveju).
Tik viena pastaba - tūrinis karšto vandens šildytuvas turi būti su didelės galios šilumokaičiu, taip vadinamas "greitaeigis". Tai reikalinga tam, kad būtų galima pilniau panaudoti katilo galią.
Tai reiškia, kad esant per mažam vandens šildytuvo šilumokaičio plotui, katilas, šildydamas karštą vandenį, perkais ir išsijungs. Tai kartosi tol, kol karštas vanduo šildytuve pasieks nustatytą temperatūrą. Visą tą laiką šildymo sistema bus nešildoma, nes tokie katilai veikia karšto vandens paruošimo pirmumo (prioriteto) būdu. Jie vienu metu arba šildo šildymo sistemą arba ruošia karštą vandenį. Dėl mažo karšto vandens šildytuvo šilumokaičio šildymo ploto, karštas vanduo bus ruošiamas gerokai ilgiau, nei būtų galima (norėtųsi).
Kai tūrinio karšto vandens šildytuvo šilumokaičio plotas yra pakankamai didelis perduoti katilo galią, tai karštas vanduo pašildomas greitai, katilui neperkaistant ir neišsijungiant. Po to katilas iš karto pereina į šildymo sistemos šildymo režimą.
Tokiu būdu, reikia patikrinti esamo vandens šildytuvo šilumokaičio galią. Jeigu ji yra 6-9 kW, rimtai reikia pagalvoti apie šildytuvo keitimą į naują su didelės galios šilumokaičiu. Minėta galia turėtų būti > 16 kW.
Prieš montuojant naują šildymo katilą esamoje šildymo sistemoje, ją prieš tai reikia gerai išplauti. Priklausomai nuo užterštumo kalkių nuosėdomis ir dumblu, gali tekti panaudoti spec. chemines plovimo priemones.
Būtinai ant šildymo sistemos grįžtančio į katilą vamzdžio reikia sumontuoti purvo (dumblo) atskirtuvą su magnetu (smulkaus valymo filtrą). esamo (jeigu toks yra) grubaus valymo filtro (kurio viduje yra metalinis tinkliukas) - nepakanka.
Aišku, viso to galima nedaryti, bet tada katilo tarnavimo laikas ženkliai sutrumpės.

Kadangi namas A klasės, tai vidutiniškai galima skaičiuoti, kad maksimalus galios poreikis šildymui gali būti apie 40 W/m2. Taigi, šildymui reikės apie 3,5 kW galios, kai lauke bus -22 laipsniai šalčio. Kai lauke bus apie 0 arba +5 temperatūra, tai galios poreikis šildymui gali būti maždaug per pusę mažesnis, t. y. apie 1,5-2 kW.
Kitas klausimas - karšto vandens ruošimas.
Jeigu pasirinktumėte su momentiniu pratekančio k. v. ruošimu (energijos sunaudojimo požiūriu tai ekonomiškiausias variantas), tai reikėtų mažiausiai 22-24 kW galios. Būtų paruošiama apie 10 l/min k. v. Per dušą gali išbėgti 7-9 l/min., per virtuvės čiaupą dar tiek pat. Aišku, kad vienu metu abiems k. v. ėmimo taškams tokio katilo neužteks. Be to, atsukus k. v. čiaupą, k. v. temperatūra kurį laiką pasvyruoja, kol nusistovi. tai įvyksta dėl katilo degiklio ir šilumokaičio inertiškumo.
Rekomenduojame rinktis katilą su įmontuotu tūriniu k. v. šildytuvu. Dažniausiai tai būna variantai su 45-60 l talpos šildytuvais.
Tačiau yra gamintojas Radiant, kurio katilai turi 8 arba 20 l talpos nerūdijančio plieno k. v. šildytuvus. Dėl patentuotų technologijų (k. v. ruošimas dviejuose šilumokaičiuose vienu metu - katilo ir tūrinio k. v. šildytuvo - taip vadinama Dual-Tech technologija), paruošiama tiek pat karšto vandens, kaip ir kitų gamintojų atitinkamai su 45-60 l talpos vandens šildytuvais. Taip pat yra kitų privalumų - dėl mažesnės šildytuvo vandens talpos, sutaupoma energijos, nes mažesni šilumos nuostoliai nuo mažesnio paviršiaus ir reikia gerokai mažiau kuro, norint iš naujo sušildyti atvėsusį mažesnį vandens kiekį dėl mažesnės talpos k. v. šildytuvo.
Tokių katilų su įmontuotais tūriniais k. vandens šildytuvais privalumai - užima mažiau vietos (po apačia galima įrengti kokį nors butinį prietaisą - pvz. skalbimo mašiną ar pan. - kas labai svarbu mažo ploto 80 m2 name), visą laiką laikoma nustatytos temperatūros k. v. atsarga, todėl atsukus k. v. čiaupą k. v. temperatūra nesvyruoja, kainuoja pigiau, palyginus su katilais ir atskirai pastatomais/pakabinamais tūriniais k. v. šildytuvais, galima naudotis vienu metus keliais k. v. ėmimo čiaupais, be k. v. temperatūros atvėsimo.
Rekomenduočiau rinktis kaip optimaliausią variantą 23,5 kW galios karšto vandens ruošimui katilą su įmontuotu 20 l nerūdijančio plieno k. v. šildytuvu su Dual-Tech sistema.
Dėl katilo galios moduliavimo. Naujausios kartos dujiniai pakabinami katilai turi galios moduliavimo diapazoną iki 1:9 arba 1:10. senesnieji turėdavo maždaug 1:5 arba 1:6.
Taigi, jeigu katilas turi 23,5 kW galią, tai jo min galia bus apie 2,6 kW. jeigu galia 24-25 kW ir diapazonas 1:10, tai min. galia bus apie 2,4-2,5 kW. Kaip matome 0,1 kW galios skirtumas esminio skirtumo nesudaro.
Esant pakankamai šiltam lauko orui, nurodyta minimali katilo galia šildymui bet kokiu atveju bus per didelė. Tačiau tai nesukelia jokių problemų. Katilo degiklis išsijungia ir vėl įsijungia. Galimas degiklio pakartotinio įsijungimo uždelsimas iki 6 min. Tokiu būdu degiklis junginėjasi rečiau, o dėl namo šiluminės inercijos vidaus temperatūros pokytis nepastebimas.

Pagal konstituciją ir šilumos ūkio įstatymą atsijungti nuo bendros šildymo sistemos ir įsirengti individualią šildymo sistemą galima. Tačiau yra vienas "bet". Šiuo savo veiksmu negalima kokiu nors būdu pakenkti kaimynams, t. y. pabloginti jų padėtį. Vadinasi, atsijungimą reikia atlikti taip, kad po atsijungimo gali tekti perbalansuoti visą namo šildymo sistemą ir izoliuoti buto ribose praeinančius vamzdynus. Jeigu atjungiamas butas yra viršutiniame aukšte, o namo šildymo sistema yra apatinio paskirstymo, tai oro išleidimą reikės organizuoti žemiau esančiame bute. Tam reikės gauti atskirą apatinio buto savininkų sutikimą. Kiekvienoje savivaldybėje gali būti patvirtinta sava atsijungimo tvarka su atskirais reikalavimais. Tačiau bendruoju atveju reikės: gauti 50 proc. +1 viso namo savininkų sutikimą Jūsų atsijungimui, paruošti atsijungimo darbų paprastąjį aprašą arba kitaip tariant, atsijungimo projektą, kuriame turėtų būti suskaičiuota namo šildymo sistemos hidraulika ir kaip ji pasikeis po atsijungimo. Tai reiškia, kaip ir kuo sistema turės būti subalansuota. Jeigu namas yra senas ir nėra išlikę šildymo sistemos projektų bei nėra jokios balansavimo armatūros, tai, savaime suprantama, atsijungiantysis tai turės padaryti už savo lėšas. Atsijungimo aprašas arba projektas turi apimti atsijungusiojo savininko naujos šildymo sistemos projektą, nes mūsų kraštuose/platumose gyvenamosios patalpos turi būti šildomos.
Toliau atsijungimo aprašas arba projektas turi būti suderintas savivaldybėje (ir su šilumos gamintoju/tiekėju). Po to likę namo gyventojai turi būti supažindinti su projekto sprendiniais. Tam paprastai reikėdavo 100 procentų gyventojų pritarimo. Atskirose savivaldybėse gali būti kitaip. Ir tik tada galima vykdyti atsijungimo darbus (ne šildymo sezono metu).
Reikia pažymėti, kad vis tiek ir atsijungęs savininkas privalės mokėti tam tikrą dalį namo bendrųjų šilumos nuostolių kainos dalį. (Laiptinių, koridorių ir kt. šildymas, šilumos nuostoliais nuo bendrųjų namo vamzdynų ir pan.).
Taigi, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti/pasiklausti savo savivaldybėje apie atsijungimo galimybes, ir tik po to rūpintis projektavimo, organizaciniais ir atsijungimo darbais.
Labai svarbu santykiai su kaimynais, nes nuo to priklauso jų sutikimų gavimas. Daugeliu atveju surinkti 100 proc. pritarimą būdavo sudėtinga arba neįmanoma.
Atsijungus nelegaliai/savavališkai, vis tiek teks mokėti už centralizuotai tiekiamą šildymą. ir bet koks teismas tai pripažins. Taigi, atsijungimas nuo bendros pastato šildymo sistemos turi būti atliktas teisėtai.

Pirmiausia reikia nusistatyti reikiamą šildymui galią.
Galima spėti, kad vidutiniškai reikėtų apie 45-50 W/m2. Taigi, maksimali šildymo galia siektų apie 7,2-8 kW. Kadangi namas gyvenamasis, tai karšto vandens poreikis būtų trumpalaikis - kelis kartus per dieną po 10-15-20 min. Ruošiant karštą vandenį prioriteto (pirmumo) principu tūriniame karšto vandens šildytuve, papildomos galios jo paruošimui nereikėtų. Pagal energijos sąnaudas šildymui ir karštam vandeniui paruošti, karštam vandeniui sąnaudos būtų daug kartų mažesnės.
Taigi, kalba eitų apie maždaug 8-12 kW galios granulinį katilą arba apie 7,5-8 kW galios šilumos siurblį.
Granulinio katilo atveju namą būtų galima šildyti radiatoriais, nes galima tiekti aukštesnę vandens temperatūrą, su šiltomis grindimis vonioje ir dar kuriose nors patalpose pagal pageidavimą, o šilumos siurblio - tik grindinis šildymas, nes pageidautinos žemos vandens temperatūros.
Radiatorinis šildymas gali būti nuo 1,5 iki 2 kartų pigesnis už grindinio šildymo įrengimą. Aišku, niekas netrukdo įsirengti grindinio šildymo ir granulinio katilo atveju.
Abiem atvejais reikės įsirengti tūrinį karšto vandens šildytuvą. Granulinio katilo atveju jo dydis (talpa) gali būti mažesnė 130-160 l pagal poreikį, šilumos siurblio atveju k. v. šildytuvo dydis turėtų siekti apie 200 l. Tai reikalinga teisingam šilumos siurblio darbui, kad jis rečiau įsijunginėtų ir būtų pilnai išnaudojama jo galia. tam reikalingas padidintas karšto vandens šildytuvo šilumokaičio plotas.
Taigi, pagrindinį įrengimo kainos skirtumą sudarys kainų skirtumas tarp granulinio katilo ir šilumos siurblio bei jo lauko kolektoriaus. Šis skirtumas tarp katilinės įrengimo kainos gali siekti daugiau kaip 2 - 2,5 karto ir sudaryti apie 4000 Eur granulinės katilinės atveju arba apie 10000-12000 Eur šilumos siurblio su lauko kolektoriumi atveju. Aišku kainos yra labai orientacinės ir priklauso nuo įrangos bei montuotojo.
Kadangi name yra židinys, tai galima vertinti kaip tam tikrą rezervinį šilumos šaltinį šalčių metu. Tokiu atveju galima kalbėti apie šilumos siurblį oras/vanduo. Tada atkrenta lauko kolektoriaus įrengimo poreikis. Tokiu atveju oras/vanduo šilumos siurblio katilinės įrengimo kaina gali siekti apie 5000-6000 Eur.
Tačiau investicijų klausimas yra tik vienas iš klausimų.
Kitas labai svarbus klausimas yra savo laisvalaikio laiko vertinimas.
Granulinio katilo atveju vis tik reikės bent kartą per savaitę arba dažniau išvalyti katilą, kartą per dieną arba per 5 dienas (priklauso nuo granulių talpyklos) užpildyti ją granulėmis. Jeigu granulės nepakankamai kokybiškos, tai kartą per savaitę ar dvi gali tekti valyti patį degiklį. Be to, reikia pasirūpinti sausa patalpa granulių atsargai laikyti, taip pat dėl kainos įsigyti granulių atsargą visam sezonui ir pan.
Šilumos siurblys panašių rūpesčių visai nereikalauja. Visas procesas pilnai automatizuotas ir, gerai sureguliavus valdymo automatiką, apie siurblį, ko gero, galima užmiršti visam šildymo sezonui.
Taigi, pagal aprašytus privalumus ir trūkumus, kiekvienas turi pasirinkti pats.

Taip, tikrai verta, jeigu name yra įvestos dujos arba dujotiekis yra netoli namo.
Turbūt klausime buvo turėta galvoje, kad nenaujos statybos namas - tai reiškia, kad šilumos nuostoliai bus dideli ir dujų sąnaudos bus didelės? O ketaus radiatoriai - kad šildymo sistemos didelė vandens talpa ir aukštatemperatūrė šildymo sistema, nelabai tinkama dujiniams kondensaciniams katilams?
Atsakymas į pirmąjį klausimą/abejonę - šiuo metu dujos yra pakankamai pigios, kad būtų galima jomis šildyti namą. Aišku, niekas negarantuotas, kad dujos kitais metais nepradės brangti, bet jeigu ir brangs, tai nedaug. Be to, yra visokių šilumos taupymo galimybių: su laiku gal pasikeisite langus į šiltesnius (per langus gali išeiti iki 30 procentų visos šilumos), gal būt bus šildomos ne visos patalpos, gal būt pavyks apsišiltinti palėpės arba antro aukšto perdangą ir pan. Tokiu būdu šilumos bus sunaudojama mažiau, atitinkamai mažiau ir dujų. Be to, galima įsirengti rezervinį kietojo kuro katilą, kurį galima kūrenti savaitgaliais ar po darbo. Tai irgi prisidės prie dujų taupymo.
Svarbiausias klausimas - ar tinka dujiniai kondensaciniai katilai, esant aukštatemperatūrei šildymo sistemai?
Pirmiausia reikia žinoti, kad vandens garų kondensacija vyksta iki 55 laipsnių vandens temperatūros, tik esant aukštesnei vandens temperatūrai, ji nevyksta. Be to, reikia žinoti, kad yra katilo tiekiamo vandens temperatūra ir grįžtančio iš šildymo sistemos į katilą vandens temperatūra, kuri radiatorinėje sistemoje gali būti 20 laipsnių žemesnė už tiekiamą iš katilo. Tai reiškia, kad, esant katilo tiekiamo vandens temperatūrai, pvz. 65 laipsnių, o grįžtančio vandens temperatūrai, pvz.: 45 laipsnių, katile vyks dalinė kondensacija toje šilumokaičio dalyje, kur vandens temperatūra bus <50-55 laipsniai.
Dėl kondensacinių katilų padidinto šilumokaičio paviršiaus ploto, palyginus su nekondensaciniais dujiniais katilais, kondensacinio katilo naudingumo koeficientas, esant aukštai temperatūrai (80 laipsnių) vis tiek bus apie 6 procentais didesni. Kai vyksta pilna kondensacija naudingumo koeficientas padidėja iki 11-16 procentų, palyginus su nekondensaciniais katilais.
Paprastai žmonės senais laikais turėdavo padidintą špižinių radiatorių sekcijų kiekį, nei reikėdavo minimaliai. Tai reiškia, kad per šalčius (-23 laipsniai šalčio), šildymo sistemos temperatūra gali ir nepasiekti 80-90 laipsnių. ji gali (ir dažniausiai būna) mažesnė. Aš ne veltui paminėjau 65 laipsnių temperatūrą. Dažniausiai ji neviršijama. Taigi, blogiausiu atveju, Jūs turėsite bent dalinę kondensaciją.
Antras labai svarbus momentas - Juk lauko temperatūra žemiausia būna tik savaitę ar 10 dienų per šildymo sezoną. Daugiausia visą kitą laiką oro temperatūra sukasi apie 0 laipsnių. Tokia yra ir vidutinė žiemos temperatūra.
Reikalas tas, kad norint išlaikyti vienodą oro temperatūrą patalpose, keičiantis lauko oro temperatūrai, reikia keisti ir šildymo sistemos vandens temperatūrą. Tokiu būdų, esant lauko oro temperatūrai apie 0 laipsnių, į šildymo sistemą pakanka tiekti 50 iki maks. 55 laipsnių vandens temperatūrą. Aišku, iš šildymo sistemos, ji sugrįžta gerokai žemesnė - apie 30-40 laipsnių. Visa tai reiškia, kad praktiškai visą žiemą Jūsų šildymo sistemos vandens temperatūra bus pilnos kondensacijos rėžime ir Jūs pinai išnaudosite kondensacijos metu išsiskiriančią paslėptą garavimo šilumą ir atitinkamai sutaupysite 11-16 proc. dujų, palyginus su nekondensaciniu katilu. Katilui prijungus lauko oro temperatūros daviklį ir patalpos oro programuojamą termostatą, dujų sąnaudas galima sumažinti dar papildomai 10-15 procentų.
O kur kiti, pagrindiniai dujinio šildymo pliusai - saugumas, pilna automatizacija, priežiūra tik vieną kartą per metus. Kiek atlieka laisvo laiko nuo darbo su kietu kuru.
Tokiu būdu tikrai verta įsirengti dujinį šildymą namuose.

Kieto kuro katiluose visada rekomenduojama laikyti kuo aukštesnę temperatūrą, pageidautina apie 80-85 laipsnius, o mažiausiai 60 laipsnių.
Tai yra reikalinga dėl to, kad kuo geriau sudegtų kuras, kad būtų kuo mažiau nesudegusių dalelių, kurios liptų prie paviršių, juos teršdamos ir taip mažindamos katilo naudingumo koeficientą ir versdamos dažnai valyti katilą.
Antra priežastis, kad degimo produktams susiliečiant su vėsiomis degimo kameros sienelėmis <50-55 laipsniai, ant jų kondensuojasi degimo produktuose esantys vandens garai (iš kuro). Šis kondensatas yra agresyvus, skatinantis koroziją. Tam ypač jautrūs plieniniai katilai - jie, ypač apatinėje degimo kameros dalyje, gali prakiurti netgi po pusės metų.
Mažinti vandens temperatūrą į šildymo sistemą reikia tarp jos ir katilo sumontuotu ketureigiu maišymo vožtuvu, kurį galima valdyti ir ranka.

Didžiausią dujų sutaupymą gali padėti pasiekti lauko temperatūros daviklis. Tada katilo valdymo automatikoje galima nustatyti atitinkamą lauko kreivę, pagal kurią automatiškai bus keičiama katilo (ir šildymo sistemos) vandens temperatūra, priklausomai pagal lauko temperatūra. Krentant lauko temperatūrai, vandens temperatūra bus didinama, lauko temperatūrai kylant, vandens temperatūra bus mažinama. Tokiu būdu automatiškai bus palaikoma vienoda vidaus temperatūra, nepaisant lauko temperatūros pokyčio ir, palyginus su rankiniu vandens temperatūros reguliavimu, bus sutaupoma daugiausia dujų.
Šis reguliavimo būdas neįvertina kiekvienos namo patalpos individualių savybių, darančių įtaką patalpos oro temperatūrai: vidiniai šilumos išsiskyrimai (televizorius, židinys, viryklė ir pan.); išoriniai šilumos pritekėjimai (saulė, vėjas ir pan.). Todėl esant tokiam centralizuotam vandens temperatūros valdymui, skirtingose patalpose gali būti skirtinga oro temperatūra.
Tarpinis variantas yra prie katilo prijungti vieną programuojamą patalpos vidaus temperatūros termostatą. Tai padės pakoreguoti patalpų vidaus temperatūrą, kintant išorinėms sąlygoms (saulė, vėjas), bet nepanaikins esamo temperatūrų skirtumo tarp kiekvienos patalpos.
Norint turėti geresnį komfortą, reikia valdyti kiekvienos patalpos vidaus oro temperatūrą su kiekvienos patalpos termostatu (papildomai prie lauko temperatūros daviklio).
Galima valdyti vien tik pagal patalpos temperatūrą, be lauko temperatūros daviklio, bet tokiu atveju katilo vandens temperatūra turi būti aukštesnė, nei reikia tam tikru momentu, kad jos užtektų, kai lauke atšals. Tačiau tai blogina kondensaciją arba jos visai nelieka ir prarandama galimybė sutaupyti apie 10-15 proc.

Pagal jūsų pateiktus duomenis labai sunku įsivaizduoti ir spręsti apie galimą grindų storį. Aišku, geriausia būtų šildomoms grindims įrengti kaip įmanoma storesnį izoliacijos sluoksnį, t. y. 20-25 cm. Tačiau reikia turėti galvoje, kad ne izoliacijos sluoksnio storis yra svarbiausias, o to sluoksnio šilumos varža. Varža, savo ruožtu, priklauso nuo naudojamos medžiagos šiluminių savybių. Didžiausią varžą turi putų poliuretanas. Aišku, jis ir kainuoja brangiausiai. Po to, tarp populiarių medžiagų, seka pilkasis polistirolis, kitaip vadinamas neoporu ir kt. pavadinimais. Šių medžiagų 10-25 proc. plonesnis sluoksnis turi tokią pačią varžą, kaip ir įprastinis baltas polistirolis. Šildomų grindų buterbrodo storį sudaro virš izoliacijos sluoksnio einantis betono sluoksnis, kuriame yra grindų šildymo vamzdeliai. jo storis turėtų būti apie 6,5 cm. po to eina grindų dangos storis. jeigu tai plytelės, tai gali būti apie 1,2-1,5 cm, jeigu tai parketlentės - apie 1,3-1,7 cm. Storesnių parketlenčių, kaip 1,4 cm nerekomenduojama naudoti, nes jų šilumos varža taps per didelė, kas neleistinai sumažins šildomų grindų galingumą. Pagal šiuos duomenis ir, įvertinę naudojamos izoliacijos medžiagos varžą, galite apsiskaičiuoti savo leistiną ir priimtiną izoliacijos sluoksnio storį.

Netiesa bendruoju atveju. Maksimalus leistinas atstumas tarp lauko ir vidaus blokų priklauso nuo konkretaus gamintojo ir nuo konkrečių modelių. Maksimalūs leistini atstumai gali būti ir gerokai didesni, nei 5 m. Paprastai gamintojai reglamentuoja kažkokį standartinį atstumą, bet labai dažnai, esant reikalui tą atstumą galima padidinti. Net nurodoma, kiek reikia papildomai freono kiekio 1 metrui atstumo prailginimui. Žinoma, ilgėjant atstumui, šiek tiek mažėja COP. Ir aišku, yra maksimalus leistinas atstumas, kurio nerekomenduojama viršyti.

Jeigu dabar kūrenate malkomis, vadinasi, galite kūrenti ir granulėmis. 3 m2 ploto katilinė normaliam granuliniam katilui su atskira granulių talpa būtų kaip ir mažoka, nes reikia iš visų katilo pusių palikti tam tikrus atstumus iki sienų. Tačiau yra išeitis - kompaktiniai granuliniai katilai su nedidelės talpos (apie 45-50 kg) granulių talpykla, įmontuota katilo konstrukcijoje. Katilo vaizdas ir matmenys labai panašūs į krosnelę. Valymas daugiausia būna per viršų ar per priekį, todėl vietos esamoje katilinėje turėtų užtekti. Tokie katilai paprastai turi oro tiekimo arba degimo produktų ištraukimo ventiliatorių, todėl gali šalinti degimo produktus per lauko sieną ar į esamą kaminą be problemų.

Viskas priklauso nuo Jūsų vandentiekio vandens kietumo ir katilų gamintojų leistino vandens kietumo šildymo sistemoje.
Jeigu vandentiekio vandenskietumas atitinka katilų gamintojų reikalavimus, tai galima šildymo sistemą tiesiog užpildyti vandentiekio vandeniu. Jeigu vandentiekio vandens kietumas yra didesnis uz leistiną, tai užpildomą vandnį reikia minkštinti arba į terpti cheminius vandens paruošimo priedus.
Naujos sistemos vandens užpildymui rekomenduotume Sntinel firmos priedą X100 arba Fernox firmos priedą F1. Taip yra ir kitų gamintojų vandens paruošimo cheminiai priedai.
Kiti momentai, į kuriuos turėtumėte atkreipti dėmesį, yra tokie: pagal galiojančius reikalavimus net ir nauja šildymo sistema turi būti praplauta. tai reiškia, kad vanduo, užpildytas hidrauliniam bandymui, turi būti išleistas, taip praplaunant sistemą.
Kitas momentas - šildymo sistema turi būti sandari, kad reikėtų kuo rečiau papildyti ją šviežiu vandentiekio vandeniu su deguonimi ir klakinėmis nuosėdomis. Šiek tiek pabuvęs šildymo sistemoje vanduo netenka jame esančio deguonies (jis sureaguoja su su šildymo sistemoje esančiu plienu) ir didžioji kalkinių nuosėdų dslis iškrenta iš vandens į šildymo sistemą. Visą likusį laiką minėtas vanduo tampa neaktyvus ir šildymo sistemos korozijai ir taršai nebeturi įtakos, išskyrus šviežiai papildomą vandenį.
Todėl buitinėse nedidelio dydžio sistemose dažnai laikomasi principo, kad jas galima užpildyti ir eksploatuoti vandentiekio vandeniu.
Aišku, šildymo sistemose, jau buvusiose eksploatacijoje, yra susikaupę daug teršalų. Todėl tokias sistemas reikia praplauti kruopščiau, panaudojant praplovimui specialias chemines priemones.

Šiuo metu dėl Europos normų ir dėl grindinio šildymo, atsakymas vienareikšmiškas - tik dujinis kondensacinis katilas.
Kitas klausimas - dėl karšto vandens ruošimo.
Yra du būdai - su greitaeigiu momentiniu karšto vandens ruošimo šilumokaičiu ir kartu su įmontuotu tūriniu karšto vandens ruošimo šilumokaičiu.
Pirmasis būdas - pats ekonomiškiausias. Karštas vanduo šildomas tik tada, kai atsukamas karšto vandens čiaupas. Trūkumai - svyruoja karšto vandens temperatūra, karšto vandens užtenka tik vienam pilnai atidarytam čiaupui, pvz.: dušui. Tuo pačiu metu atidarius dar vieną čiaupą, pvz.: virtuvėje, karšto vandens temperatūra nukris, nes nebeužteks katilo galios, kuri minimaliai šiuo atveju turi būti nuo 24 kW.
Antrasis būdas minėtų trūkumų neturi, jis užtikrina komfortišką karšto vandens vartojimą. Tačiau jis nėra toks labai ekonomiškas - vanduo tūriniame šildytuve atvėsta ir jį laikas nuo laiko reikia pasšildyti. Paprastai pakabinamuose katiluose būna 45-60 l talpos tūriniai vandens šildytuvai.
Tačiau atskiri gamintojai (pvz.: Radiant) gamina tokius katilus su santykinai mažos vandens talpos šildytuvais (8 ar 20 l). Jų tiekiamo karšto vandens kiekis atitinka minėtus didesnės talpos šildytuvus.
Kaip tai pasiekiama?
katiluose yra naudojami du šilumokaičiai, sujungti vienas paskui kitą. Taip galima pilnai išnaudoti visą katilo galią ir atitinkamai sumažinti tūrinio vandens šildytuvo talpą, nesumažinant karšto vandens kiekio. O išlošiama gana daug. Mažesnė karšto vandens talpa - mažesni šilumos nuostoliai nuo paviršiaus. kitas svarbus aspektas - išnaudojus tūriniame vandens šildytuve sukauptą karšto vandens atsargą, jį vėl reikia iš naujo prišildyti. Tada ir atsiranda skirtumas- ar prišildyti 20 l ar 60 l vandens.
Dėl katilo galios šildymo sistemai. Dabar jau bijoti nėra pagrindo, nes naujausios kartos katilų degiklio galios moduliacija siekia 1:9 ar 1:10. Tai reiškia, kad minimali katilo galia siekia apie 3 kW, ko pilnai užtenka, kad degiklis dažnai neįsijunginėtų.

Teoriškai galima. Praktinis klausimas, kiek iš jo būtų galima paimti šiluminės energijos, palyginus su poreikiu.
Šilumos siurblys šulinyje (jo vandenyje) esančią šilumą galėtų imti dviem būdais: tiesiogiai pumpuodamas šulinio vandenį ir jį atvėsindamas, taip paimant vandenyje sukauptą šilumą. Tokiu atveju, atvėsintą šulinio vandenį reikėtų išleisti į kitą šulinį arba į kokį nors vandens telkinį. Klausimas, kokiu greičiu, kokiu šviežio vandens srautu galėtų pasipildyti šulinys? Iš 1 m3/h vandens srauto šilumos siurbliu būtų galima išgauti apie 6,8 kW.
Tačiau, jeigu vanduo nepasipildys į šulinį tokiu tempu, tai šulinyje esantys 5-7 m3 vandens pasibaigs, jau po 6 h. Šildymo sezonas vidutiniškai trunka apie 200-220 parų, t. y. apie 5000 h. Vadinasi tiesiogiai iš vandens bus galima imti tik labai nedidelią galią (vieną kitą šimtą W, priklausomai nuo šulinio pasipildymo galimybės.
Kitas būdas imti šilumą iš šulinio būtų į šulinio vandenį įleisti spiralinį vamzdį (šilumokaitį) ir aušinti esamą vandenį šulinyje. Šiuo atveju šilumos galėsime paimti tik tiek, kiek per šulinio sieneles iš aplinkinio grunto į šulinio vandenį pateks šilumos. Parsatai geoterminio gręžinio 1 gylio metras tiekia apie 50 W šilumos. Čia, turint galvoje didesnį šulinio skersmenį, šilumos tiekimas galėtų būti šiek tiek didesnis - gal 70-80 W/m. Tokiu būdu būtų galima gauti apie 450 W naudingos šiluminės galios.
Paprastai įprastinio dydžio patalpoms šildyti galios reikia kur kas daugiau - 4-7 kW.
Tokiu būdu, iš esamo šulinio naudingos šilumos galima gauti mažiau, nei reikėtų. Turint galvoje gana didelę investiciją į šilumos siurblį, tai neapsimokėtų.

Bendru atveju reikia siekti, kad degiklis išsijungų ir startuotų kaip galima rečiau. Tai reiškia, kad žymiai geriau, kai katilo degiklis dirba nuolatos. Šie teiginiai turi savo niuansų, priklausomai nuo dujinio katilo tipo - dujinis tradicinis ar kondensacinis katilas. Tradiciniai dujiniai katilai būdavo pastatomi ir pakabinami. Pastatomuose dujiniuose katiluose degiklio galia paprastai būdavo nemoduliuojama - degiklis veikia pilna galia arba užgęsta (t. y. veikia On/Off būdu). Tokiems katilams svarbu degiklio užsikūrimo dažnumas. Idealiu atveju reikėtų stengtis, kad degiklio startų skaičius neviršytų 6 per valandą. Tai reiškia, kad vidutiniškai degiklis turėtų veikti apie 5 min. ir turėtų stovėti taip pat apie 5 min. Jeigu katilo galingumas yra gerokai didesnis, nei reikia sistemai, tai tokiu atveju rekomenduojama naudoti akumuliacinę talpyklą, kas gerokai suretina degiklio startų skaičių.
Tradiciniuose pakabinamuose katiluose degikliai būna moduliuojami, tai reiškia, kad jie gali susimažinti savo liepsną nuo maksimalios, sumažindami galią apie 2,5 karto.
Be to, dažno tokio katilo automatika turi galimybę uždelsti degiklio startą iki 6 min. Todėl toliems katilams nereikia akumuliacinės talpyklos.
Dujiniai kondensaciniai katilai turi gerokai didesnę degiklio galios moduliaciją, paskutinė karta iki 1: ar 1:10, todėl jų minimali galia yra labai maža (2,5-3 kW). Tokiu būdu degikliai išsijunginėja gana retai.

Šiuo metu pagal ES energetinio efektyvumo reikalavimus galima platinti tik kondensacinius dujinius katilus.
Taip pat šiuo metu statomi būstai pasižymi nedideliais šilumos nuostoliais. Tokiu būdu, šildymui naudojama maksimali katilo galia praranda savo reikšmę. Pastatų šilumos nuostoliai dabar yra apie 45-50 W/m2. Taigi, pvz.: 200 m2 ploto namo šildymui maksimaliai per šalčius reikės tik apie 10 kW galios.
Kitas, svarbesnis klausimas - karšto vandens ruošimas. Ruošiant pratekantį vandenį momentiniu būdu, vienam pilnai atidarytam čiaupui patenkinti reikia apie 24 kW galios.
Tokiu būdu dažniausiai sutinkamų katilų galia yra apie 24-25 kW.
Atskirais atvejais, kai naudojamas tūrinis karšto vandens šildytuvas, tai katilo galia gali būti mažesnė 12-14-18 kW.
Paskutinė dujinių kondensacinių katilų karta turi platų savo galios moduliacijos diapazoną - iki 1:9 ar net 1:10.
Tai reiškia, kad minimali katilo galia, kuria jis gali veikti neišsijungdamas yra apie 2,5-3 kW. To pilnai pakanka ir nesukelia katilo darbo problemų, naudojant jį mažų patalpų šildymui.
Daugelyje katilų yra numatytas maksimalios galios apribojimas šildymui (bet ne karštam vandeniui). Tokiu būdu, 24 kW galios katilas gali būti paverčiamas 18, 14, 13, 12 ir mažiau kW šildymo galios katilu, tačiau turėti visus savo 24 kW karšto vandens ruošimui.
Pigiausias karšto vandens ruošimo būdas yra momentinis pratekančio vandens šildymas. Privalumas - nėra šilumos nuostolių laukimo režime - karštas vanduo šildomas tik tada, kai atsukamas k. v. čiaupas. trūkumai: gali aprūpinti tik vieną k. v. čiaupą vienu metu, svyruoja tiekiamo karšto vandens temperatūra, vasaros metus ilgas staratvimo iš šaltos būsenos laikas (atidarius čiaupą užtrunka, kol katilas užsikuria ir pasišildo).
Šių trūkumų neturi katilai su tūriniais k. v. šildytuvais. Laikoma karšto vandens atsarga ir k. v. tiekiamas iš karto, tik atsukus čiaupą. Trūkumas - šiokie tokie šilumos nuostoliai nuo tūrinio šildytuvo paviršiaus. Laikas nuo laiko katilas turi užsikurti ir pašildyti atvėsusį k. vandenį.
Išvada: kuo mažesnio dydžio tūrinis k. v. šildytuvas, tuo mažesni nuostoliai, ne tik nuo šiltų paviršių, bet ir atšalusio šildytuvo naujos porcijos šalto vandens sušildymui.
Yra katilų gamintojų (pvz.: italų Radiant), kur naudojama dviejų šilumokaičių technologija leidžia sumažinti karšto vandens šildytuvo dydį, nesumažinant karšto vandens kiekių ir jo tiekimo komforto. Gamintojas deklaruoja, kad jų katilų su 8 l talpos šildytuvu karšto vandens kiekis atitinka kitų gamintojų 45 l talpos šildytuvų tiekiamo k. v. kiekį, o 20 l - atitinka iki 60 l kitų gamintojų šildytuvų karšto vandens kiekį.
Tokiu būdu nušaunami du zuikiai - iki minimumo sumažinami šilumos nuostoliai ir užtikrinimas aukštas k. v. tiekimo komfortas ir dideli jo kiekiai.
Dar vienas svarbus kriterijus, renkantis dujinį katilą - jo aptarnavimo, geros serviso tarnybos buvimas. juk visko gali nutikti, kaip taisyklė tai gali būti šventinę dieną, kai labiausiai reikia šilumos ir karšto vandens. Geras servisas budi visą parą ir per šventes

Reikalinga galia šildymui priklauso nuo namo atitvarų varžos.
Pagal dabar galiojančius reikalavimus statomų namų poreikis šildymui sudaro 45-50 W/m2. Taigi, Jūsų nurodytam 80 m2 ploto namui reikėtų apie 4 kW galios šilumos siurblio. Ši galia būtų reikalinga, lauko oro temperatūrai esant apie -22 - 23 laipsnius šalčio.
Šilumos siurblio vanduo-vanduo principas yra atšaldant atitinkamą vandens srautą (iš gręžinio arba iš ežero, kūdros ir pan.) maždaug nuo 10 iki 5 laipsnių, gautą šilumą šilumos siurblio kompresoriaus pagalba perkelti į namo vidaus vandensinę šildymo sistemą, kurios temperatūra būtų maždaug 35/28 laipsnių.
Reikalavimas - kad vandens gręžinys būtų negilus (5-10 m) ir duotų pakankamą vandens srautą, kurio užtektų atnešti reikiamą šilumos kiekį. Vandeniui tiekti naudojamas giluminis siurblys. Gręžinio gylis ribojamas dėl siurbliui varyti reikiamos elektros galios. Ji smarkiai kyla, didėjant gyliui ir gali tapti neberentabilu tokiu būdu išgauti šilumą - tai gali tapti per brangu.
Antras reikalavimas gręžinio atveju - reikia turėti antrą gręžinį į kurį būtų galima suleisti panaudotą (atvėsintą) vandens kiekį. Reikalas palengvėja, jeigu netoliese yra gamtinis vandens šaltinis (ežeras, kūdra). Tad panaudotą vandenį (atvėsintą) galima suleisti ten.
Jeigu yra galvojama, kad į kūdros dugną bus nuskandinti vamzdžiai, kuriais tekės neužšalantis skystis - reiškia pats vanduo tiesiogiai nebus naudojamas, tai tokiu atveju būtų kalbama apie šilumos siurblį gruntas-vanduo.

Viskas priklauso nuo lukesciu ir finansiniu galimybiu. Pagal gamintoju rekomendacijas reiketu mazdaug nuo 25 l iki 50 l akumuliacines talpos dydzio vienam kW katilo galios.
Svarbus dar yra ir santykis tarp galios poreikio sildymui (ir karstam vandeniui) ir katilo galios. Katilo galia turetu si poreiki virsyti maziausiai apie 1,5 karto.
Jusu atveju, sis santykis yra ispildomas su kaupu ir siekia ar virsija 2 kartus.
Remiantis konkreciu analogisku pavyzdziu, kur sildomo ploto yra apie 100 m2, bet yra sumontuotas 32 kW galios katilas ir 1340 l akumuliacine talpa, Jusu atveju rekomenduojamas akumuliacines talpos (-u) dydis turetu buti apie 1000 l. Tai leistu jums kurti katila ne reciau kaip 1 k per diena, o esant siltesniam orui ir 1 k per kelias dienas, o vasara tik karsto vandens ruosimui turiniame karsto vandens sildytuve - viena karta per 3-4 dienas, priklausomai nuo karsto vandens poreikio. Atitinkamai komforto atzvilgiu prastesnis, bet pigesnis variantas butu akumuliacines talpos dydis 700-800 l. Tai minimali leistina talpa jusu atveju, nes turi buti kur sugerti vienos pilnos katilo uzkrovos isskiriama silumos kieki.

Kuo storesnę. T. y. pati plėvelė būna paklijuota ant putų polietileno sluoksnio. Tai reiškia, kad kuo storesnis putų polietileno sluoksnis, tuo geriau.
Dėl pačios plėvelės šilumos atspindėjimo. Tai yra paplitęs šioks toks mitas, kad plėvelė atspindi infraraudonuosius (šiluminius) spindulius. Tai galioja tik pakankamai aukštoms temperatūroms, maždaug nuo 400 laipsnių - tada, kada šilumą spinduliuojantis kūnas pradeda skleisti jau žmogaus akiai matomus spindulius.
Esant žemesnei temperatūrai (radiatorius paprastai įkaista iki 80 laipsnių), infraraudonųjų spindulių ilgis tampa gerokai didesnis, todėl jų atspindėjimas gerokai sumažėja. Praktiškai, šilumos sutaupymas dėl atspindėjimo susiveda į kelis procentus.
Šiuo atveju žymiai didesnį vaidmenį vaidina putų polietileno sluoksnio šiluminė varža. kuri neleidžia įšilti už radiatoriaus esančiai lauko sienai ir dėl to žymiai sumažina šilumos nuostolius į lauką. Šiuo atveju, kuo storiau, tuo geriau.

Remiantis Europos normomis, nuo 2015 m. rugsėjo 26 d. Europos bendrijos šalyse (tai reiškia ir Lietuvoje) nebegalima įrenginėti įprastinių (tradicinių) dujinių katilų - galima tik kondensacinius. Visi kondensaciniai dujiniai katilai gali būti prijungiami prie įvairiausių degimo produktų išmetimo sistemų, tame tarpe ir koncentriniu kaminu per sieną. Šiuo atveju yra tam tikrų apribojimų, jeigu tai yra daugiabutis namas, taip pat yra reikalaujami minimalūs atstumai nuo langų ir kt. angų.
Pagal pateiktus duomenis galima spręsti, kad šildymui (54 m2) daug galios nereikės. Orientaciniai apie 3-4 kW, priklausomai nuo pastato apšiltinimo laipsnio ir kt. šilumos nuostolių.
Didžiausias galios poreikis bus karšto vandens ruošimui.
Ruošiant karštą vandenį momentiniu šilumokaičiu (pratekantį vandenį), vienam karšto vandens ėmimo čiaupui 12 l/min. reikia apie 24 kW katilo galios. Taigi, visiems nurodytiems karšto vandens ėmimo taukams tokiu būdu reikėtų labai didelės katilo galios. Tai neracionalu ir neekonomiška.
Tokiais atvejais problema sprendžiama karštą vandenį ruošiant ir akumuliuojant tūriniame karšto vandens šildytuve (taip vadinamame boileryje). Kadangi karšto vandens poreikis trunka neilgai, tai jo pikai padengiami iš vandens šildytuve sukauptos karšto vandens atsargos, o kai karšto vandens poreikio nebelieka, jis sušildomas su mažesne galia per šiek tiek ilgesnį laiką. Tokiu būdu užtikrinamas karšto vandens naudojimo komfortas.
Rekomenduočiau firmos "Radiant" dujinį kondensacinį katilą R1K 24, kurio maks. galia šildymui 18 kW, o karšto vandens ruošimo režime - 23,5 kW.
Kadangi katilas gali moduliuoti (keisti) savo galią plačiame diapazone - iki 1:9 ar 1:10, tai minimali katilo galia sudaro tik apie 2,5 -3 kW, dėl ko katilas galės šildyti nurodytą plotą didžiąja dalimi neišsijungdamas.
Katile jau yra įrengtas triegis perjungimo vožtuvas su pavara ir karšto vandens temperatūros daviklis, kurį reikia įmerkti į karšto vandens šildytuvą. Katilo valdymo automatika gali valdyti šildymo sistemos vandens temperatūrą pagal kreives, priklausomai nuo lauko oro temperatūros (reikia papildomo lauko temp. daviklio). taip pat galima prijungti patalpos programuojamą termostatą arba distancinį valdiklį, kuriuo taip pat galima reguliuoti karšto vandens temperatūrą vandens šildytuve pagal atskirą laiko programą.
Karšto vandens šildytuvą rekomenduočiau 126-164 l talpos (priklausomai nuo asmeninių karšto vandens naudojimo poreikių) ACV "talpa talpoje" nerūdijančio plieno su vidines talpos gofruotomis sienelėmis, kurioms judant atstumiamos kalkinės nuosėdos. Nėra jokių tirpstančių anodų, nereikalinga priežiūra (valymas), gerokai mažesnė tikimybė atsirasti blogam kvapui.

1. Jeigu šiuo metu norite pataupyti pinigus, tuomet suremontuokite senąjį katilą. Ką keisti ir kiek kainuos reikėtų klausti katilų serviso darbuotojų. Tačiau išliks santykinai didelės dujų sąnaudos.

2. Jeigu norite pataupyti dujas, tuomet reikėtų įsirengti naują dujinį kondensacinį katilą. Senąjį katilą galima palikti ir naudotis tik jame esančiu nerūdijančio plieno karšto vandens šildytuvu, jį šildant nuo naujojo katilo. Tokiu būdu nereikės pirkti naujo k. v. šildytuvo.

Jums tinkamas katilas - Radiant RK1/B 24(18/24 kW) gali kainuoti apie 1449 Eur (kaina tikslinama atitinkamo miesto prekybos salone.

Radiatorių keitimas prasideda nuo projekto parengimo. Projektas rengiamas pagal esamos sistemos būklę ir archyvinius šildymo sistemos duomenis. Pasidarius projektą reikia kreiptis į namo šilumos punkto prižiūrėtoją su prašymu išleisti vandenį iš sistemos ir leisti atlikti radiatorių pakeitimą. Sumontavus naujus prietaisus vėl kreipiamasi i prižiūrėtoją, kuris užfiksuoja, kad darbai yra atlikti tinkamai.

Šildomoms grindims naudojamų daugiasluoksnių vamzdžių HENCO diametras - 16 ar 18 mm - yra isorinis matmuo, o sienelės storis - 2 mm. Grindiniam šildymui reikalingus vamzdžių kiekius ir diametrus reikėtų skaičiuoti konkrečiai patalpai, nes tai priklauso nuo patalpos šilumos poveikių ir grindų dangos. Šiaip grindiniam šildymui patartume imti ne mažesnį kaip &Oslash;18x2 vamzdį. Dėl teisingų vamzdžių ilgių ir šildymo žiedų skaičiaus parinkimo būtina kreiptis pas projektuotojus, nes blogai sumontavus grindinį šildymą pasekmės labai liūdnos - grindys šyla nevienodai, suskyla grindų plytelės, patalpoje per žema temperatūra, o norint ištaisyti broką reikia lupti grindis, daužyti betoną ir iš naujo montuoti visą sistemą.

Labai tyliai veikia belgiški ACV kondensaciniai katilai. Taip pat jie užima labai nedaug vietos - kaip nedidelė pakabinama spintutė. Turbo dūmų išmetimo vamzdį galima išvesti tiesiai per sieną, tada nereikia papildomai montuoti kamino, tik žinoma, reikia protingai parinkti dūmtakio išvedimo vietą.